Kartą vienas bokso čempionas pasakė, kad bokse svarbiausia – mokėjimas atsipalaiduoti. Pasirodo, kol koks nors raumuo įtemptas be reikalo, jis dirba ir naudoja energiją, kaip įjungta lemputė ar elektrinė viryklė. Būtent šios energijos gali neužtekti kovos pabaigoje, nes galima išsikvėpsi anksčiau laiko. Todėl svarbiausia bokse – mokėjimas būti atsipalaidavusiam ir tik smūgio momentą akimirksniu sukaupti visą jėgą kumštyje ir siųsti ją į vieną tašką.

atsipalaidavimasĮtampos paslaptis

Gyvenimas yra ritmiškas: saulėtekis – saulėlydis, potvynis – atoslūgis, įtampa – atsipalaidavimas. Tai sukuria natūralią įtampą, kuri tapo mūsų gyvenimo dalimi. Bet taip jau yra mūsų gyvenime, kad mes dažniau jaučiame perkrovą negu atsipalaidavimą. Aktyvi protinė veikla ir ją lydintys emocionalūs išgyvenimai sukelia pernelyg didelį nervų sistemos dirginimą. Esant protiniam pervargimui, negatyvių emocijų (nuoskaudos, baimės, pykčio ir pan.) protrūkio akimirką mūsų kūno raumenys susitraukia.

Pasekime, kaip prasideda diena žmogaus galvoje ir kaip tai atsispindi žmogaus kūne. Galva: „O, ne, vėl kažkas kreivai pasižiūrėjo į šią mašiną ir įsijungė jos signalizacija… na kur čia išsimiegosi“. Kūnas: „Iš nuoskaudos sukandau dantis“. Galva: „Ir kas sugalvojo į darbą ateiti 8 valandą ryto, o dar tie kamščiai“. Kūnas: „Susigūžė iš pykčio“. Galva: „ Reikia skubėti, nes pavėluosiu į susirinkimą, ir vėl papeikimas“. Kūnas: „Stingsta iš baimės“.Ir taip toliau. Žodžiu, diena tik prasidėjo, o žmogus nepastebimai jau velkasi įtampos šarvus. Taip ir norisi šiam vargšui pasakyti: „Na, nesiblaškyk, atsipalaiduok“. Kažin, ar jis išgirs šį palinkėjimą tinkamai. Gaila, bet daugumai žmonių būdinga kažkaip iškreiptai suprasti atsipalaidavimo procesą. Tai jį lygina su dykinėjimu: „Ką aš darysiu, kai atsipalaiduosiu. Ogi nieko nedarysiu“. Tai su tinginiavimu: „Aš atsipalaidavęs, man gera – aš tingiu ką nors veikti“. Net su baime būti nereikalingam: „Jeigu aš atsipalaiduosiu, tai nieko negalėsiu daryti. O jeigu negalėsiu daryti, tai niekam nebūsiu reikalingas“. Ir su įvertinimu: „O kaip aš atrodysiu atsipalaidavęs, ką pasakys kiti, ar patiksiu jiems toks“.

Su džiaugsmu pranešu, kad viskas, kas buvo aukščiau išvardinta, nieko bendra neturi su atsipalaidavimu. Bet atkreipiu ypatingą dėmesį į šias mąstymo klaidas, kurios dažnai trukdo žmogui daryti kasdienius darbus atsipalaidavus ir kartu gauti teigiamų emocijų, malonumo, džiaugsmo užtaisą.

Atsipalaidavimo paslaptis

Teoriškai atsipalaiduoti – reiškia paprasčiausiai pasėdėti nejudant. Praktiškai – tai mokėjimas paleisti savo įtampą, susirūpinimą, baimę ir kt. Paleisti – vadinasi, su meile, dėmesiu įsiklausyti į savo kūno pojūčius. Nukreipiant žvilgsnį į savo kūną sąmonė prasiplečia, o tai padeda suvokti įtampą ir „nuimti šarvus“.

Šarvų nuėmimo“ procese svarbų vaidmenį vaidina žmogaus dėmesys. Dėmesys – tai nepaprasta, subtili jėga. Nukreipdami į ką nors dėmesį, mes darome kažką sau reikšmingą. Kuo atidesnis mūsų dėmesys, tuo intensyviau mes suvokiame realybę ir priimame naujoves. „Atšaukdami“ savo dėmesį, nukreipdami jį kita kryptimi, mes atmetame situaciją, nepripažįstame problemos. Deja, dažnai mūsų dėmesiui vadovauja mūsų emocijos, o ne mes patys. Todėl, kad žmogus nebūtų valdomas savo emocijų, jis turi tokią „stebuklingą lazdelę“ vadinamą „laisvas dėmesys“. Tai sąmoningai nukreipiamas ir reguliuojamas dėmesys, santykinai nepriklausomas nuo emocinės būsenos. Laisvas dėmesys – tai pirmas laiptelis savęs, savo minčių, emocijų, elgesio valdyme. „Treniruodamas“, t.y. aktyvindamas laisvo dėmesio procesą, žmogus treniruoja savo valią.

Noriu pabrėžti, kad atsipalaidavimas yra ne tik fizinis procesas ( atpalaidavau kūną ir nieko nedarau), bet ir mąstymo procesas, kuriame „vyriausias treneris“ – laisvasis dėmesys. Kaip gali padėti „vyriausias treneris“ tam vargšeliui, kuris savo dieną pradeda nuo „įtampos šarvų“ apsirengimo? Galva: „ O, ne, vėl kažkas kreivai pažiūrėjo į šią mašiną ir įsijungė jos signalizacija… na kur čia išsimiegosi.“ Kūnas: „ Iš nuoskaudos sukandau dantis“. Vyriausiasis treneris: „ Kur pataikė šis signalizacijos garsas? Tu pirmiausia jį išgirdai. Vadinasi, jis pateko į ausį. Tik į kurią: kairę ar dešinę? O paskui kur jis nuėjo? Gal nusirito į burną? „Paglostyk“ liežuviu dantis ir įsitikink, kad jo ten nėra“. Galva: „ Ir kas sugalvojo į darbą ateiti 8 valandą ryto, o dar tie kamščiai.“ Kūnas: „ Sustingo iš pykčio“. Vyriausiasis treneris: „ Ką tu dabar darai? Pyksti. Parodyk, koks tu piktas. Atsitūpk ir pabelsk rankų pirštais į grindis, atsistok ir „prabelsk“ save pirštais nuo galvos iki kulnų. Kur dabar tavo pyktis? Išpurtyk jį iš ten“. Galva: „Reikia skubėti, nes ir vėl pavėluosiu į susirinkimą, vėl papeikimas“. Kūnas: „ Stingsta iš baimės“. Vyriausiasis treneris: „ Išgirsk, kokiu ritmu plaka tavo širdis, giliai įkvėpk, giliai iškvėpk, uždėk vieną ranką ant pilvo – pakvėpuok pilvu, o dabar pasipurtyk visu kūnu, lyg būtum taupyklė, iš kurios nori viską iškratyti. Pajusk, kaip kraujas tavyje kunkuliuoja – tu gyvas!”

Sielos, proto ir kūno harmonija

 „Vyriausiojo trenerio“ darbas – nukreipti jūsų dėmesį nuo objekto, į kurį jūs nevalingai atkreipėte dėmesį ir taip sukėlėte įtampą savyje. Jis ( „vyriausiasis treneris“) paprasčiausiai atkreipia dėmesį į jūsų pačių vidų. Tai suteikia galimybę surasti kūno dalį, „aprengtą“ šarvais, ir juos nuvilkti. Jeigu iš karto ir nepavyksta nustatyti, kur kūnas įsitempė ir „padirbėti“ su ta „vieta“, jūs visada galite „padirbėti“ su visu kūnu (pakratykite rankas, pasukite galvą, patrepsėkite kojomis, atsitūpkite, atsistokite ir t.t.) ir su mintimis ( įsivaizduokite, kad jūs komentatorius, komentuojantis įvykius, vykstančius jūsų galvoje). Humoras – pirmasis pagalbininkas šioje srityje. Tokiu būdu, laisvasis dėmesys padeda jums atsipalaiduoti, o tai geriausias būdas perskirstyti energiją organizme ir pasiekti kūno, proto ir sielos pusiausvyrą ir harmoniją.

Atsipalaiduodami mes leidžiame sau: pašalinti nerimą, susijaudinimą, susikaustymą; atgauti jėgas ir sveikatą, pasiekti sielos, proto ir kūno harmoniją; padidinti energijos, pažadinančios snaudžiančius resursus, atsargas. Svarbiausia – žinokite, kad atsipalaiduoti galima ne tik kūnu, bet ir mintimis!

Išvada tokia: gyvenime kaip ir bokse – svarbiausia mokėjimas būti atsipalaidavusiam.

Linkėdama gerų permainų vėjo,

Viktorija Grigorjeva

Psichologė, kurybinių dirbtuvių “Permainų vėjas“ autorė bei VšĮ „Savęs pažinimo ir saviraiškos studijos“ lektorė www.pazinimassaviraiska.lt