„Laimingos“ skyrybos: arba kodėl taip sunku išeiti

Heart shape wrapped in brown paper, return to sender

Foto: © James Nazz/Corbis

Aš tikiu laiminga meile, iš pirmo, antro ar tūkstantis antro žvilgsnio. Ji vienodai jauki ir šilta. Netikiu laimingomis skyrybomis. Jos laimingos tiek, kiek laimingai gali būti perplėštas audinys, daugybę metų austas su kantrybe, nupintas iš kartu patirtų įvykių, aplankytų vietų, sutiktų žmonių, užaugintų vaikų, pastatytų namų, išjausto juoko, ašarų, aistros ir pykčio. Tai – ne siūlas, kurį gali įtempti ir nutraukti. Audinio nenutrauksi. Net ir pedantiškai lygiai perkirpus, kiekvienam lieka tik pusė užsikloti. Tampa šalta.

Ir tuomet mažai kas gali sušildyti. Aplinkinių klegesys „aš žinau, kaip tu jautiesi” atrodo toks pat tikras kaip “sezamai atsiverk”. Kaip patyręs dirigentas girdi neteisingai sugrotą natą muzikantų minioje, taip ir žmogus, išgyvenęs skyrybas, nebetiki šypsena, plačiai šviečiančia iš žurnalo viršelio, su antrašte: „Pagaliau ji/jis laisva/as ir laiminga/as“. Pažvelgus atidžiau, matosi liūdesys akyse – jų nenugrimuosi. Perkirpo.

Viskas išgyvenama. Skyrybos eina ir praeina. Skausmas, kai širdis rodos plyšinėja į daugybę mažyčių skutelių irgi praeina… po dviejų, penkerių, dešimt metų. PRIEŠ TAI – nekalbėjimas, laiko „mums“ nebuvimas, nuobodulys – palyginti niekis su PO TO: derybos su savimi „juk galėjo būti kitaip“, kaltės jausmas, didžiulis ir gilus liūdesys, kai kiekvienas daiktas primena kažką „mūsų“, praradimas draugų, vaikų, namų, finansinės laisvės (priklausomai nuo to, kuri audinio jums pusė liko). Kankina įkyrios mintys, kai vėl ir vėl perkratai visus ginčus, diskusijas, bandydamas suprasti tai, kas buvo pasakyta ir kas nutylėta, daugybę kartų rymai prie telefono: paskambinti? Gaudai žinutes, bandydamas sužinoti, kaip jam/jai sekasi, o paskui keiki save už „nevalią“. O ir naujieji „tinkamesni“ kaip tyčia neateina taip greitai ir paprastai kaip nauja rudens sezono drabužių kolekcija. Ilgainiui supranti, kad net ir labiausiai dėmėti savi marškiniai visada arčiau kūno – jie turi savitą raštą.
Laimingai meilei reikia ne tiek jau daug – norėti būti kartu, girdėti ir kalbėtis apie tai, kas vyksta tavo ir mano viduje. Gaila, kad iš svetimų klaidų nesimokoma. Retas kuris drėbs į akis darbdaviui: „žinot, aš nesimokysiu dirbti ta nauja programa, nenoriu.“ Visi supranta, kad norint pakilti karjeros laiptais ar bent jau išlaikyti darbą, reikia pastangų, o santykiai kažkaip ir kažkodėl „turi klostytis savaime“. Tik gyvenimui ant „savaime“ nusispjaut. Jis turi kitus dėsnius: auginsi, laistysi, puoselėsi – augs; kaip šauksi – taip atsilieps.

Kiekvieno asmeninis pasirinkimas – investuoti į laiminga karjerą, laimingą partnerystę, ar „laimingas“ skyrybas. Tik verta atsiminti, kad jausmų ir žmonių į šiukšliadėžę taip greitai nesikiši. Jie dūlėja ilgai.
.
Raminta Vyzienė / Gerų emocijų namai

Share Button

You may also like...

1 Response

  1. Ech parašė:

    So true… Kartais žmogui lengva pasakyti \“Išsiskirkime laimingai, likime draugais\“. Ironiška, kuomet tas, kuris taip sakė, po kurio (ilgesnio ar trumpesnio) laiko taria tau – \“aš klydau…\“. Ironiška, kad po tiek laiko jau ir pats rausi kitą duobę šuliniui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.