Šiuolaikinė visuomenė vis dar toleruoja ir net skatina įvairiausius mitus, klaidingus įsitikinimus ir fantazijas apie porų ar sutuoktinių santykius. Daugeliu atveju apie tai mąstoma nesveikai ir neurotiškai, mano italų psichoanalitikas Valerio Albisetti.

Žmonės ir toliau yra gundomi įgyvendinti netikroviškus idealus, svajoti ir tikėti, kad absoliučiai viskas yra įmanoma, kas skatina tiesiog savęs apribojimą bei gyvenimą klaidinančios vaizduotės pasaulyje. Santykiuose, santuokoje ar bet kokioje kitoje veiklos srityje, nesuvokus tikrovės ir vis stengiantis įšpildyti mums primestus neadekvačius idealus, vargu ar galima tikėtis kokių nors paguodžiančių rezultatų. Mūsų amžiaus žmogus gyvena ant žemės, bet galva yra paniręs į fantazijos debesis, žmonija tikrai dar nėra gimusi, nes niekada nėra tapusi sąmoninga, apibendrina psichoanalitikas.

Problema tame, kad svajodami ir apgaudinėdami save gerai jaučiamės, jaučiamės laimingi. Štai kodėl visi priimame šį savęs apribojimo būdą: jis yra patogus. Deja, sykiu ir žlugdantis, ilgalaikėje perspektyvoje. Nėra galimybės ką nors pakeisti santykiuose, kur sekama paskui mitus. Per grįžimą į tikrovę tūkstančiams porų pavyksta vėl giliau pajusti intymumą, bendrystę ir meilę.

V. Albisetti išskiria keletą jo darbe dažniau pasitaikiusių iliuzijų, kurios porų santykius varo į neviltį, nes yra tiesiog neįgyvendinamos.

1. Noras surasti idealų partnerį. Lūkestis, kad partneris būtų tobulas yra ne kas kita, kaip pasikėsinimas į jo ar jos, kaip žmogaus, esmę. Iš tiesų ieškoma ne meilės, o globos, saugumo, patogumo ar galimybės per kažką kitą realizuoti savo troškimus. Idealaus partnerio paieškos dažniausiai yra tipiška paaugliška vizija, išlikusi iš to laiko, kai įsimylima veikiau pačią meilę, o ne tikrą žmogų iš mėsos ir kaulų. Tokio partnerio troškimas turi infantilumo bruožų ir primena tą amžiaus periodą, kuriame, vaiko akimis žvelgiant, viskas atrodo įmanoma. Tokia raidos fazė dar įvardijama, kaip įsivaizduojama visagalybė, kada norima viso ir iškart. Ir tik pamąstę suprantame, kad visa tai egzistuoja tik vaizduotėje ir iš žmogiško ryšio norėjome daugiau, nei jis gali duoti. Gal šitaip siekėme išvengti savo kaip suaugusiųjų pareigų? Ieškodami idealo apleidžiame tikruosius save pačius ir realią laimę išstumiame už savo galimybių ribų.

2. Manymas, kad tik poros santykiai gali padaryti mus visaverte asmenybe. Daugelis tiki, kad partneris ar santuoka gali asmenį padaryti visavertį, tarsi užpildyti esamas tuštumas. Tikroji tokių įsitikinimų kilmė yra nepasitikėjimas savimi, savęs negerbimas, todėl galia perduodama kitiems, kad jie padarytų mus visaverčiais ir laimingais. Tačiau tiesa ta, kad niekas negali mums padėti, jei mes patys nepadedame sau. Tikrasis žmogaus visavertiškumas pasiekiamas tik vienu būdu: kuo geriau pažinti save, priimti save ir pačiam save pranokti. Visavertis žmogus tas, kuris atrado save.

3. Įsitikinimas, kad visada reikia būti kartu. Ši iliuzija remiasi negebėjimu suprasti faktą, kad niekas pasaulyje negalės visiškai su mumis susilieti. Vieną kartą ir visam laikui mes privalome įsisąmoninti, kad žmogui būti vienam yra natūralu. Nėra ko išsigąsti. Tokia tikrovė. Mūsų egzistencijos unikalumas, nepakartojamumas sykiu padaro mus ir vienišus. Psichoanalitinėje tradicijoje, nesugebėjimas išgyventi vienatvės, gali būti interpretuojamas, kaip užstrigimas ankstyvajame vaikystės etape, kuriame po gimimo mes turėjome nuolatinį ir glaudų ryšį su mamos kūnu. Tai gali skatinti nuolat ieškoti visiškos simbiozės su partneriu, kad taip tarsi išsipildytų saugi ir laiminga praeityje patirta situacija. Tokio tipo iliuzija skatina poras užsisklęsti nuo išorinio pasaulio, atsiriboti nuo bet ko, kas galėtų juos atitolinti vieną nuo kito. Šio tipo iliuzija verčia partnerį trokšti, kad antra pusė būtų pasirengusi visada išklausyti kiekvieną jo ar jos norą, patenkinti bet kurį poreikį. Tokiuose santykiuose galiausiai pradeda kauptis apmaudas, nusivylimas, liūdesys, kas gali lemti įvairias psichikos patologijas.

4. Kitas privalo suprasti viską ir kuo greičiau. Sugebėjimas išklausyti – santykiams yra lemiamas. Tikėtis, kad kitas tučtuojau mus supras ar intuityviai nujaus kiekvieną mūsų pojūtį, troškimą ar išraiškos niuansą, taip pat priklauso iliuzijų pasauliui. Klaidinga yra manyti, kad kitas gali atspėti mūsų mintis. Laikui bėgant mūsų asmenybės keičiasi, todėl tai, kas mums atrodė ar patiko vakar, šiandien gali būti jau visai netiesa. Ypač nėra pagrindo tikėtis, kad būsime suprasti, jei aiškiai ir išsamiai neišsakome to, ko norime ar trokštame, ką galvojame. Retkarčiais visi turime poreikį pajusti, jog mūsų meilė ir jausmai yra suprantami. Tačiau nesielkime, kaip dažnai daro kai kurie partneriai, besislėpdami po tokiomis frazėmis: „Kaip gali nesuprasti, jog myliu, kai matai, kad savo laiką leidžiu su tavimi“. Pasistenkime priimti, jog meilė nėra pastovi ir visada stipri jėga. Daugeliu atveju geras žodis, lipšnumas, pagyrimas ar kažkokia kita netikėta jausmų išraiška išsklaido partneriui natūraliai kilusius neaiškumus ar abejones.

5. Tikėjimas, kad geroje santuokoje negali būti savimi. Manyti, jo mylėti – tai užvaldyti kitą, nesuteikiant jam galimybės būti savimi, tai nelemta iliuzija! Čia galingai iškyla ateities baimė, asmeninis nepasitikėjimas ir troškimas susilieti su kitu. Geroje santuokoje, santykiuose, bendri planai užima didžiąją dalį, tačiau taip pat paliekama galimybių ir atskiro individo asmenybės bei planų realizavimui. Visad atminkime, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, tad skiriasi nuo kitų. Darniuose santykiuose gerbiamos ir vertinamos nesutampančios nuomonės bei skirtingi partnerių mąstymo būdai.

6. Galvojimas, kad santykiuose reikia keisti savo būdą. Kaip jau minėta, santykiuose labai svarbu kalbėtis apie savo poreikius, reikalavimus, lūkesčius. Tai yra aiškus ir garbingas bendravimo su partneriu būdas. Manymas, kad vos pasakius, ko norite, parteris išsyk puls vykdyti, tarsi siekdamas rodyti savo meilę jums, yra nerealistiškas ir priklauso iliuzijoms. Taip pat liliuziška tikėti ar tikėtis, kad kitas žmogus iš meilės jums pakeis savo charakterį ar tiesiog visiškai prisitaikys prie jūsų. Deja, bet šiais psichologizavimo laikais dažnai manoma, kad pakeisti charakterį ar asmenybę yra labai lengva. Turbūt nėra nieko nerealesnio! Gera santuoka remiasi vienas kito priėmimu. Mūsų gyvenimo draugas gali iš tikrųjų mus mylėti, bet būti nepajėgus radikaliai pakeisti savo elgesį. Tai nereiškia, kad visai neverta bandyti keistis ir ieškoti bendrų taškų. Tačiau pasikeisti visiškai, tikrai nėra įmanoma. To tikėtis būtų iliuzija. Asmenybė yra labai sudėtinga. Ji yra tūkstančių tarpusavyje susijusių procesų rezultatas.

7. Įsitikinimas, kad santykių sėkmė priklauso nuo charakterių panašumo. Ši iliuzija remiasi tikėjimu, kad mylėti – tai turėti tuos pačius pomėgius ir tokią pačią asmenybę. Iš esmės bijoma skirtumų, bijoma būti nesuprastam ar bijoma sunkumų siekiant suprasti kitą. Tokiais atvejais santykiai tampa slėptuve, kur galima saugiai, lengvai ir patogiai bendrauti. Bet ar tai tiesa? Ne. Absoliučiai, ne. Tai tik iliuzija. Geri santykiai ar santuoka, visai priešingai, remiasi charakterių tarpusavio papildymu, gebėjimu priimti skirtumus. Tai kultūringumo ir ypač proto rodiklis, tai galimybė atsiverti naujoms patirtims, naujoms bendravimo formoms, naujoms vertybėms, gyvenimui.

8. Įsitikinimas, kad santykiuose reikia nuolat derėtis, sudarinėti sandorius. Čia slepiasi noras būti galingam, valdyti. Nemokėjimas gerbti ir priimti kitą tampa varginančių ginčų priežastimi, kurių vienintelis tikslas – įrodyti savo teisumą, primesti kitam savo viršenybę ir, svarbiausia, jį ar ją kontroliuoti. Sykiu ši iliuzija slepia ir gilų nepasitikėjimą savimi, pridengtą išdidžios, atsainios ar „komercinio“ tipo laikysenos. Kai dėl visko deramasi, viskas tampa preke.

9. Iliuzija, kad geri santykiai turi būti statiški. Kaip tik todėl, kad santykiai yra ryšys, santuokos atveju, besitęsiantis visą gyvenimą, tai yra sudėtinga ir paini realybė. Žmogaus egzistencija, pagal savo prigimtį, yra nuolat besikeičianti. Ji susideda iš nuopolių ir pakilimų, gražių ir negražių akimirkų, malonių ir beviltiškų laikotarpių. Daugeliui žmonių santykiai, o ir santuoka yra galimybė pasislėpti nuo gyvenimo sunkumų. O kažkam – priešingai, tam tikru santykių laikotarpiu, pasireiškia stiprus nuobodulys ar apatijos baimė. Svarbu įsisąmoninti, kad santykiai yra sistema, kur derėtų rasti pusiausvyros tašką, tarp nuolatinių pasikeitimų ir sąstingio tarpsnių. Tačiau manyti, kad santykių sėkmė priklauso nuo jų stabilumo ir ginčų nebuvimo, yra gryna iliuzija.

10. Įsitikinimas, kad santykiai žlugs, jei nebus nuolatinės psichologinės analizės. Pasitaiko porų, kuriose partneris pajungia kitą nuolatinėms varginančioms psichologinėms analizėms. Toks elgesys dažniausiai slepia nepagarbą, nusivylimą ir netgi manipuliavimą. Kiekvienas žmogus turi tam tikrų nuostatų ir minčių, kurių jis ar ji neprivalo niekam išsakyti, ypač, jei numanoma, kad tai gali palikti kito asmeniui gilią emocinę žaizdą. Ir ne tik. Yra žmonių, kurie pagal savo prigimtį nėra linkę daug kalbėti ar atvirai reikšti jausmus. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad jie nesugeba mylėti. Jie, pavyzdžiui, savo meilę gali išreikšti darbais. Be to, atminkime, kad karštligiškas noras žinoti viską apie kitą beveik visada slepia sadomazochizmo sindromą. Dažnai kito vertimas atlikinėti nesibaigiančią psichologinę analizę pridaro nebe pataisomų nesutarimų. Kiekvienas asmuo turi teisę į savo viduje esančią privačią sritį, pažįstamą tik jam ar jai. Iliuzija manyti, kad visko išsakymas apie save ir visko sužinojimas apie kitą jau savaime sukurs intymumą, bendrystę, sėkmingus santykius. Veikiau yra atvirkščiai.

11. Manymas, kad geruose santykiuose ar santuokoje turi būti daug sekso. Seksas yra viena iš bendravimo formų, pati intymiausia, todėl visai nėra keista, kad jei mūsų draugas ar draugė jaučiasi nusivylę, susirūpinę ar prislėgti, tai noro užsiimti lytiniais santykiais nėra. Šiais laikais yra įsigalėjusi iliuzija, jog fizinių santykių dažnumas atspindi meilės stiprumą. Nėra turbūt nieko melagingesnio. Gerai žinome, kad didelei daliai žmonių lytiniai santykiai nėra susiję su meile. Neretai seksu užsiimama tik dėl malonumo, norint atsipalaiduoti, kažką įrodyti, kompensuoti tam tikrus trūkumus ar kompleksus, pasirodyti, prisitaikyti, norint parodyti galią, valdyti ar net paniekinti kitą. Geriau mažiau sekso, tačiau iš meilės, o ne daug ir atliekamo bet kaip. Abejotina, kad santuoka būtų išgelbėta vien seksu.

12. Galvojimas, kad geriems santykiams ar santuokai sukurti nereikia daug laiko. Dabartinėje visuomenėje, kuri yra labai dinamiška ir nepaprastai sudėtinga, taip pat pasikeitė ir tradiciniai vyro bei moters vaidmenys. Paskutiniu metu, ypač moterys, tiek dėl ekonominių sumetimų, tiek imituodamos tam tikrą vyrišką modelį, puolė į daugelį veiklos sričių ir norėtų maksimaliai save realizuoti, tačiau neįmanoma vienu metu būti visiškai sėkmingoms ar sėkmingiems darbe, šeimoje ir santykiuose. Norėti padaryti viską apskritai – tai nieko nepadaryti gerai. Neretai galime sutikti moterų, kurios padarė sėkmingą karjerą, bet jas slegia kaltės jausmas prisiminus vaikus ir santuoką. Žmogus, kaip žinome, yra apdovanotas ribota energija: jei visiškai atsiduos darbui, vargiai beįstengs būti geru tėvu ar gera motina. Rūpestingas tėvas, kuris gali būti psichologinės ir dvasinės tėviškos savimonės pavyzdys, veikiausiai sunkiai galės pasiekti tokių pat rezultatų savo profesijoje. Tam tikrą gyvenimo akimirką prireiks drąsos pasirinkti, pasiryžti ir ko nors atsisakyti.

13. Nuomonė, kad gerą santuoką ar santykius galima sukurti be pastangų, be supratimo. Santuoka ar santykiai nėra galutinis tikslas, tai tik pradžia. Tai ilgas ir nuolatinis poros darbo vaisius, kuriam subrandinti prireikia laiko, jėgų, įsipareigojimo. Tai abiejų partnerių psichologinio bei dvasinio sąmonėjimo vaisius. Tikėti, kad geri santykiai ar šeima sukuriami be vargo, lengvai arba, kad tai nutinka tarsi stebuklas, ateina kaip laimė, veltui, yra didelė iliuzija, nieko bendra neturinti su tikrove. Visi pasisekę santykiai ar santuokos reikalauja didelio jautrumo, nuovokos ir atsidavimo.

Pagal Valerio Albisetti (2008) knygą „Santuokinės meilės terapija: kaip spręsti gyvenimo kartu problemas“, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 20-37 psl.
Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu
Iliustracija: JOSHUA COLEMAN / Unsplash

Dalintis:
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!