5 būdai sugadinti savo vaikus0 (0)
Akivaizdu, kad tai, ką daro tėvai, neišvengiamai daro įtaką vaiko radai, fizinei ir psichologinei gerovei, elgesiui, įsitikinimams ir vertybėms. Iš esmės vaiko auginimas yra milžiniška atsakomybė: praktiškai VISKAS, ką daro ar nedaro tėvai gali būti tai, dėl ko vaikas turės ar neturės sunkumų. Kartais tėvams tiesiog trūksta žinių ar supratimo, kaip auginti vaikus. Kartais vaikai nukenčia dėl to, kad patys tėvai turi emocinių sunkumų. O kartais net patys geriausi tėvų norai ir ketinimai baigiasi tuo, kad vaikas kenčia.
Štai keli pavyzdžiai, kaip tėvai gali „sugadinti“ savo vaikus:
1. Perdėtas globėjiškumas – perdėtas vaiko kontroliavimas, nerimavimas dėl vaiko, perdėtas tėvų rūpinimasis, reikalavimas paklusti.
Perdėta globa yra kraštutinė perdėtos meilės vaikui išraiška, kai žlugdoma vaiko autonomija, vaikui niekas neleidžiama dengiantis jo saugumu, vaikas perdėtai kontroliuojamas. Tikrai savo aplinkoje atpažinsite mamą, kuri bijo paleisti savo antroką vieną eiti per gatvę, skaito savo paauglės dukters žinutes ir priekaištauja, kad „taip nebendraujama su žmonėmis“, ar pakloja aštuntoko lovą ir sukrauna jam knygas į mokyklą. Perdėta globa atsiranda iš tėvų nerimo: norisi apsaugoti tai, kas brangiausia (t.y., vaiką), tačiau tai daroma kraštutiniu būdu. Tačiau tiesa yra tokia, kad tokie vaikai yra nepatenkinti santykiais su tėvais, nesavarankiški, o tėvų (ypač mamų) perdėtas globėjiškumas yra susijęs su didesniu vaikų nerimu (Laurin ir kt., 2015).
Ką daryti? Tam tikras nerimo lygis dėl vaiko yra normalus. Siekis kontroliuoti kiekvieną vaiko žingsnį ir kvėptelėjimą – nelabai. Leiskite vaikui būti savarankišku, padrąsinkite, jei nerimauja, netrikdykite vaiko autonomijos. Jei jums atrodo, kad jaučiate dėl vaikų labai stiprų nerimą, ieškokite specialistų pagalbos. Nerimas nedingsta vien panorėjus, o išlaikyti aukso viduriuką tarp palaikymo, globos ir struktūros nei „perspaudžiant“, nei pernelyg nutolstant ir atsiribojant reikia mokytis.
2. Atsiribojimas – dėmesio vaikui neskyrimas, vaiko emocinių poreikių ignoravimas, vaiko apleidimas.
Įsivaizduokite priešingą situaciją perdėtai globai. Vaikas nori pasiguosti – nekreipiate dėmesio. Pažadėjote vaikui nusivesti į kiną – pamirštate. Vaiko gimtadienis – bet jums juk reikia padaryti darbą! Kad nekreiptumėte dėmesio į vaiko poreikius jums net nebūtina išeiti iš namų – užtenka jam nuolat priekaištauti, kad trukdo jums sėdėti prie kompiuterio ar žiūrėti televizorių, apsimesti, kad klausotės (nors iš tikro jums nė trupučio nerūpi su kuo susipyko jūsų vaikas ar kas mokykloje pavogė jo penalą).
Kas atsitinka, kai tėvai nuolat užsiėmę savo reikalais ir neįsitraukia į vaiko sunkumus ir džiaugsmus? Emociškai apleisti vaikai ilgainiui išmoksta, kad tėvais (ar net visais žmonėmis) negalima pasikliauti, ima jaustis nereikalingais ar net trukdančiais, formuojasi bejėgiškumo jausmas. Tyrimų duomenimis, emociškai apleisti, patyrę tėvų atsiribojimą ir vengimą bendrauti vaikai nemoka atpažinti ir išreikšti savo jausmų, turi didesnę psichopatologijos riziką, sunkiau kuria santykius suaugę (Neal & Frick-Horbury, 2011; Rick & Vanheule, 2006; Young & Susan, 2011).
Ką daryti? Kartais iš tiesų gali atrodyti, kad šiuo metu nėra laiko vaikui. Tokiu atveju galima vaikui pasakyti: „Aš dabar dirbu, bet po pusvalandžio galėsime pasikalbėti“ – aišku, pažadų būtina laikytis. Taip pat svarbu skirti vaikui kokybiško laiko: bent pusvalandis atviro, nuoširdaus pokalbio su vaiku, kur jūs nuoširdžiai domitės tuo, kas nutiko ar rūpi vaikui, yra geriau nei tuščias spoksojimas į televizorių. Žaiskite su vaiku, kurkite šeimos tradicijas (net ir labai mažytes), klausykitės vaiko ir vaiką padrąsinkite bei palaikykite. Be to, prisiminkite, kad svarbūs yra prisilietimai – apkabinkite vaiką kiek įmanoma dažniau.
3. Nenuoseklios taisyklės – nuolat besikeičiančios taisyklės, noras, kad vaikas „atspėtų“, ko iš jo tikitės, nenuoseklus reagavimas į vaiko elgesį (t.y., kiekvieną sykį vis kitaip).
Jei norite turėti labai nelamingą vaiką, kuris užaugęs nepasitikės nei savimi, nei kitais, niekada nesakykite vaikui, ko iš jo tikitės, laukite, kol vaikas atspės, ko iš jo ar jos norima, nuolat kaitaliokite taisykles, o į tą patį vaiko elgesį reaguokite kiekvieną sykį vis kitaip – tai bausdami, tai glausdami, galiausiai, supykite kiekvieną sykį, kai vaikas elgsis ne pagal jūsų lūkesčius. Dar pridurkite: „Tu turėtum žinoti, ko iš tavęs tikimasi. Kitą kartą nenuvilk manęs, nes pamatysi, kas bus“.
Toks neaiškumas kuria chaosą vaiko viduje. Vaikas nebežino, ar pasitikėti tėvais, ar ne, auga įsibaiminęs padaryti kažką ne taip, nes niekada nežino, kokios reakcijos sulauks. Ką daryti? Pirmiausia, aiškiai išsakyti vaikui, ko iš jo norite (ir ne vieną kartą). Jei norite, kad prieš vakarienę vaikas nusiplautų rankas – priminkite. Jei norite, kad susitvarkyti žaislus – taip ir pasakykite (užuot rėkę, kad vaikas „nevala“ ir „nesitvarko“). Jei norite, kad vaikas laikytųsi susitarimų ir taisyklių – kartu surašykite namų taisykles ir prikabinkite ten, kur jos matytųsi. Nuoseklios taisyklės kuria saugumo jausmą.
4. Neįmanomi lūkesčiai – savo savigarbos kūrimas vaiko sąskaita, tikėjimasis, kad vaikas įgyvendins jūsų neišpildytas svajones, reikalavimas, kad vaikas „nedarytų jums gėdos“, tobulumo reikalavimas, ir pan.
Tai dar vienas puikus būdas „sulaužyti“ vaiką. Pirmiausia, verskite vaiką daryti viską, ką jūs norėjote daryti vaikystėje, bet nedarėte. Jei norėjote dainuoti – verskite dainuoti, jei norėjote žaisti krepšinį – užrašykite vaiką į geriausią miesto sporto mokyklą. Jei vaikystėje buvote šaunus(šauni) – prikiškite vaikui, kad jis/ji toks nėra. Jei nebuvote – juo labiau irzkite ir reikalaukite, kad jis nekartotų jūsų klaidų. Be to, pykite ant vaiko, kai jam nesiseka ar nesinori daryti to, ko norit jūs. Apskritai, reikalaukite, kad vaikas elgtųsi ir atrodytų idealiai, mokytųsi puikiai, draugautų tik su „tinkamais“ vaikais, niekada nemestų nepatikusio būrelio ir apskritai, viską darytų TOBULAI. Visomis pasitaikusiomis progomis prikiškite vaikui, kad jis „daro jums gėdą“ ir „yra nevykęs“ – net jei tai smulkmenos, nesikalbėkite su vaiku ir jį/ją ignoruokite, kai negaunate to, ką reikalaujate. Pareikškite vaikui: „Jei nelaimėsi to konkurso, nebemylėsiu tavęs“. Negana to, nuolat lyginkite vaiką su kitais – broliais, giminaičiais, jų „protingesniais“ ar „geriau krepšinį žaidžiančiais“ bendraklasiais….
Ką daryti, jei šioje situacijoje atpažįstate save? Pirmiausia, supraskite, kad toks jūsų elgesys žlugdo vaiko savivertę, trukdo formuotis tapatumui, gadina jūsų santykius ir kelia didžiulį stresą vaikui. Vaikai natūraliai siekia tėvų meilės ir kenčia, kai ta meilė sąlyginė – t.y., kai gauna ją „už kažką“. Be to, kartais nutinka taip, kad vaikai tampa perfekcionistais, kurie nuolat siekia nepasiekiamo idealo savo gerovės sąskaita. Taigi užuot tikėjusis iš vaiko neįmanomo ir/ar vertus vaiką daryti kažką, ko jis nenori, reikėtų mokytis savo vaiką priimti tokį, koks yra, leisti jam pačiam tyrinėti, kas jam patinka, padrąsinti, kai vaikas dvejoja savimi ir vertinti vaiko pastangas, net jei rezultatas ne visuomet toks, kaip tikėjotės jūs ar pats vaikas.
5. Fizinės bausmės – mušimas, stumdymas, vaiko klupdymas į kampą, ausies sukimas ir bet koks kitas fizinis vaiko skriaudimas.
Įsivaizduokite situaciją, kur vaikas nuolat pešasi su klasės draugais, nuolat gauna už tai pastabas, muša mažesnį brolį ar sesę. Jūs neapsikenčiate ir išsitraukiate diržą. Tai gan gerai pažįstama situacija psichologams, dirbantiems su vaikais, kurie dažnai įsivelia į konfliktus. Klausimas jums: kaip galima tikėtis, kad vaikas išmoks spręsti problemas žodžiais, jei patys auklėjate jį ne žodžiais, o smurtu?
Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie auklėjami mušant (pvz., periodiškai pliaukštelint vaikui per užpakalį), pasižymi prastesniais kognityviniais gebėjimais ir turi daugiau emocinių bei elgesio sunkumų (Ferguson, 2013), tokie vaikai yra agresyvesni, turi žemesnę savivertę, daug prastesnius santykiu sus tėvais, o suaugę dažniau turi psichikos sveikatos problemų nei vaikai, kurie nebuvo mušami (Gershoff & Grogan-Kaylor, 2016).
Tai ką daryti? Vienareiškmiškai: NESMURTAUTI. Taisyklės ir ribos vaikui yra reikalingos tiek pat, kiek ir laisvė, pagyrimai, paskatinimai, galimybė rinktis ir palaikymas. Tačiau vaikui nusižengus yra begalė kitų galimų pasekmių netinkamui elgesiui (pvz., natūralios pasekmės vaiko elgesiui: vaikas sulaužė žaislą – nebeturi žaislo, nepadarė namų darbų sutartu laiku – daro tuo laiku, kurį įprastai skirtų sėdėjimui prie kompiuterio). Svarbu, kad vaikas aiškiai suprastų, už ką jam skiriama bausmė ir kad pasekmės atitiktų „nusikaltimą“ – t.y., nebūtų per griežtos. Esu kadaise dirbusi su šeima, kur vaikas būdavo mušamas už pastabas mokykloje, o pastabas gaudavo už tai… kad supdavosi ant kėdės. Tai absoliučiai nelogiška bausmė (jau nekalbant apie tai, ar verta rašyti pastabą vaikui už tai, kad jis tiesiog yra vaikas ir supuojasi?). Beje, tėvams nustojus taikyti fizines bausmes, vaiko elgesys ženkliai pasikeitė – į gerąją pusę.
Apibendrinant, auginant vaikus reikėtų nepamiršti, kad auginate asmenybę, vertą pagarbos, meilės, ir šilumos. Kartais vaikui iš tėvų reikia palaikymo ir padrąsinimo, kartais – taisyklių ir struktūros, o kartais tėvams reikia mokytis „neperspausti“ ir leisti vaikui būti savimi ir veikti savarankiškai. Aišku, pasaulyje nėra nei vieno tobulo tėčio ar mamos ir klysta net ir labiausiai savo vaikus mylintys tėvai. „Pagavus“ save besielgiant su vaiku vienu iš aukščiau išvardintų būdų svarbu sau padėkoti, kad pastebėjote savo netinkamą elgesį su vaiku, ir pasistengti kiek įmanoma savo elgesio modelį keisti. O jei nepavyksta to padaryti savo jėgomis, verta paieškoti pagalbos – kartais kad „atsivertų akys“ užtenka pasitarti su artimaisiais ar paskaityti literatūros apie vaikų auginimą, o kartais gali tekti kreiptis ir į psichologą.
Parengė Kristina Paradnikė | psikons.lt
Daugiau informacijos:
- Clarke, K., Cooper, P., & Creswell, C. (2013). The Parental Overprotection Scale: Associations with child and parental anxiety. Journal of Affective Disorders, 151(2), 618–624.
- Effective discipline for children. (2004). Paediatrics & Child Health, 9(1), 37–41. (https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2719514/)
- Ferguson, C. J. (2013). Spanking, corporal punishment and negative long-term outcomes: A meta-analytic review of longitudinal studies. Clinical Psychology Review, 33(1), 196-208.
- Gershoff, E. l., & Grogan-Kaylor, A. (2016). Spanking and child outcomes: Old controversies and new meta-analyses. Journal Of Family Psychology, 30(4), 453-469.
- Young, R., Lennie, S., & Minnis, H. (2011). Children’s Perceptions of Parental Emotional Neglect and Control and Psychopathology. Journal Of Child Psychology And Psychiatry, 52(8), 889-897.
- Laurin, J. j., Joussemet, M., Tremblay, R., & Boivin, M. (2015). Early Forms of Controlling Parenting and the Development of Childhood Anxiety. Journal Of Child & Family Studies, 24(11), 3279-3292.
- Neal, J., & Frick-Horbury, D. (2001). The effects of parenting styles and childhood attachment patterns on intimate relationships. Journal Of Instructional Psychology, 28(3), 178-183.
- Rick, A., & Vanheule, S. (2006). The relationship between perceived parenting, adult attachment style and alexithymia in alcoholic inpatients. Addictive Behaviors, 31(7), 1265-1270. doi:10.1016/j.addbeh.2005.08.010