5 dalykai, kurių psichologas išmoko iš žudikų

0
ca. 1930, Miami, Florida, USA --- Original caption: Police mug shot of Chicago Mobster Al Capone. The photograph was taken by the Miami Police Department. --- Image by © Bettmann/CORBIS
Čikagos gangsteris Al Capone (1930), Majamio policijos nuovada  © Bettmann/CORBIS

Jamesas Garbarino gyvenimui užsidirba knaisiodamasis po žmonių psichiką. Jo darbas – kalbinti nusikaltėlius, o vėliau liudytojo teisėmis dalyvauti jų teismo procesuose, skelbia businessinsider.com.

Šiais metais Lojolos universiteto Čikagoje psichologas išleido knygą, kurioje aprašė savo patirtis bendraujant su nusikaltėliais. Knyga vadinasi „Listening to Killers: Lessons Learned from My Twenty Years as a Psychological Expert Wittnes in Murder Cases“ (Klausantis žudikų: pamokos, išmoktos per 20 metų dirbant psichologijos ekspertu nužudymo bylose). Su „Business Insider“ psichologas sutiko pasidalinti įdomiausias atradimais, patirtais bendraujant su žmogžudžiais.

1) Žudikai labai retai atitinka stereotipinį „monstrų“ apibrėžimą

Sėdėdamas akis į akį su vienu tokiu šaltakraujišku žudiku, J. Garbarino teigia supratęs, kad daugybė agresijos ir sociopatijos sluoksnių slepia paprastą tiesą – nelaimingą žmogų, kuriam reikia pagalbos. „Jeigu pavyksta į tokį nusikaltėlį pasižiūrėti ne kaip į žudiką, o kaip į paprastą žmogų, jo žmogiškumas tiesiog pakerta kojas“, – teigia psichologas. Kartą jis kalbėjo su žmogumi, kurį visi apibūdino kaip bauginantį, tačiau psichologui nusikaltėlis prisipažino, kad dažniausiai kiekvieną naktį prieš miegą verkia. Kartais būna akimirkų, kai psichologas pamato pasaulį žudiko akimis, suvokia, kaip jie mąsto, ir supranta, kokios priežastys jį paskatino vienam ar kitam nusikaltinimui.

2) Nėra tokio dalyko kaip tiesiog žudymas

Kiekvienas nusikaltimas turi savą logiką ir priežastis, tvirtina J. Garbarino. Net jei išorinis pasaulis jų ir nemato. Aišku, tai jokiais būdais nepateisina žudikų elgesio, pabrėžia psichologijos ekspertas, tačiau padeda giliau pažinti atokiausius žudiko psichikos užkampius. Tai ir pačiam prasikaltusiajam padeda geriau suprasti, kada situacija tapo nekontroliuojama. J. Garbarino pateikia įstojimo į nusikaltėlių grupuotę pavyzdį. Prieš prisijungdami prie grupuotės, potencialūs naujokai turi įrodyti galintys ką nors nužudyti. Jiems nurodoma leisti atsitiktinei aukai pasirinkti – gauti mirtiną dūrį peiliu ar būti sušaudytam. Atstumas neleidžia aplinkiniams deramai suvokti, kokią kainą tenka sumokėti. Vaikai į grupeles dažniausiai jungiasi, ieškodami apsaugos, tačiau, kiek kainuoja ten patekti, mažai kas supranta. Kaip ir neįvertina, kokie padariniai laukia. Viskam yra priežasčių.

3) Žudikai – sunkiai sužalotos asmenybės

Žmones žudyti skatina tikrai ne įgimtas blogis. Tiesa labai paprasta – nusikalsti tokius žmones skatina patirtos emocinės traumos, tvirtina J. Garbarino. Per kiekvieną pokalbį su žudiku psichologas užduoda 10 klausimų, padedančių išsiaiškinti, ar šis žmogus patyrė prievartą, smurtą artimoje aplinkoje ar kitų vaikystės traumų. Dažniausiai psichologinių problemų neturintys žmonės surenka vos vieną ar nulį taškų – tie, kurių vaikystė ir paauglystė buvo normali. „Kai šiuos klausimus užduodu žudikams, labai retas atvejis, kai žmogus surenka mažiau 8 balų. Dažniausiai surenka 9 ar 10 balų“, – sako psichologas. J. Garbarino savo patyrimus prilygina ryklių atakoms. Juk niekas dėl negalios negalėtų kaltinti vaikščioti negalinčio 25 metų vaikino, kuriam, kai buvo penkerių, koją nuplėšė ryklys. Jis neturėjo jokių reabilitacijos galimybių, negavo protezo. Dauguma žudikų patiria būtent tai. „Dauguma tokių žmonių – tarsi tokių psichologinių ryklių aukos. Manau, kad, bandant suprasti, kodėl tie žmonės pasielgė vienaip ar kitaip, labai svarbu išsiaiškinti, kokios traumos juos pavertė tokiais, kokie jie yra“, – konstatuoja su nusikaltėliais dirbantis psichologas.

4) Šaltakraujiškiausi nusikaltėliai – turintys daugiausia galimybių pasikeisti

J. Garbarino teigimu, nusikaltimo sunkumas labai dažnai neturi nieko bendro su jį įvykdžiusio asmens noru ir galėjimu pasikeisti. Ši taisyklė itin aktuali kalbant apie paauglius. „Jokiais būdais nenoriu sumenkinti nusikaltimų baisumo, tačiau esu tikras, kad jis tikrai nelemia, ar nusikaltėliui pavyks pasitaisyti, ar ne“, – tvirtina psichologas. Knygoje J. Garbarino pasakoja vieno paauglio istoriją. Jis surengė žudynes mokykloje. Kaltintojai norėjo jį teisti kaip suaugusįjį. Tai būtų reiškę, kad jam kalėjime teks praleisti kelias dešimtis metų. Psichologui pavyko įtikinti kaltintojus jį teisti kaip nepilnametį. Po poros metų vaikinas grįžo į mokyklą, ją baigęs įstojo į kariuomenę, sėkmingai užkopė karjeros laiptais ir sukūrė šeimą. „Jam tiesiog pavyko sėkmingai pergyventi tą sudėtingą gyvenimo laikotarpį“, – sako psichologas.

5) Su nusikaltėliais dirbantiems psichologams tenka labai sunki užduotis

„Net ir patiems geriausiems psichologams labai sunku dirbti su tokiais žmonėmis, jie susiduria su didžiuliu skausmu, kančia ir traumomis“, – pripažįsta J. Garbarino. Pats J. Garbarino teigia, kad stiprybės semiasi dvasiniame pasaulyje. Priešingu atveju jam nepavyktų apsisaugoti nuo kitų žmonių skausmo ir tragedijų, kurių klausosi kiekvieną mielą dieną. „Tikrai nemaniau, kad mano darbas bus būtent toks. Tiesą sakant, po pirmųjų penkerių darbo metų buvau priverstas daryti pertrauką, nes visko buvo per daug. Vėliau grįžau prie dabartinės veiklos“, – teigia psichologas, prieš tai dirbęs su vaikais su asocialių šeimų.
.
Parengė: delfi.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here