5 iliuzijos, kuriose gyvename

0 (0)

Iliustracija: Annie Spratt / Unsplash

Sveiki labai džiaugiuosi tais, kurie aktyviai dalyvauja šioje grupėje, dalinasi informacija bei semiasi įvairių įžvalgų. Aš noriu su Jumis pasidalinti keliomis idėjomis apie mus supantį pasaulį ir mūsų žaidžiamą žaidimą. Galbūt šios idėjos pasirodys gaivinančios ar tiesiog įdomios. Smagaus skaitymo!

1. Pirma idėja: Žmonės žaidžia žaidimą – siekti gėrio, sunaikinti blogį. Žmonės bijo blogio, galvoja, kad jei nieko nedarysime – blogis gali užvaldyti visiškai pasaulį. Žmonės skatinami siekti meilės, idealybės – visi vieni kitus myli, visiškas gėris. Jeigu kažkuri „jūsų dalis“ irgi taip galvoja, tai paklauskite savęs – kaip tu žinai, kas yra gėris? Iš kur tu žinai kas yra balta spalva? Jeigu gerai apie tai pagalvosit, galų gale pamatysit, jog baltą atpažįstat tik žinodami, kas yra juoda. Taip pat kontraste su blogiu, žinote, kas yra gėris. Kaip ir gyvenimas talpina savyje mirtį, o galbūt turėčiau sakyt – mirtis talpina savyje gyvenimą. Blogis ir gėris – tai du tos pačios lazdos galai, kurie visad eina išvien. Taigi, vien meilė ar vien neapykanta visam pasaulyje neįmanoma, nes nežinotum, kas yra meilė negalėdamas palyginti jos su neapykantą. Jeigu tai suvoksite ir pajusite bent trumpam, suprasite, jog nėra, ko nerimauti, blogis tikrai neužvaldys pasaulio.

2. Kam skirtas gyvenimas? Atsakydami mes neretai sakome – „žmogus turi išgyventi, yra būtina išgyventi…. Juk turi išgyventi, tai tavo pareiga!“. Mes galvojame (tai dalis mūsų vakarų filosofijos), jog turime „draivą“ išgyventi, kad mes privalome išgyventi, nes „didysis tėtis“ mums pasakė: „Tu turi stengtis išgyventi, nes kitaip…“ Matot? Na, išties nėra jokios būtinybės išgyventi. Žmonės įsivaizduoja, kad kai jie mirs, jie bus kone uždaryti tamsiame kambaryje amžinai. Kai tu mirsi, tau neteks susidurti su nesibaigiančiu „neegzistavimu“, nes tai nėra patirtis (kaip kad ir gilus,besapnis miegas). Mirties baimė visiškai absurdiška, nes jeigu tu miręs, vadinasi neturi dėl ko nerimaut. Negi gėlė sako sau: „Tu turi išgyventi. Tu turi instinktą išgyventi, kas yra atskirtas tuo tavęs ir kurio tu turi klausyti“. Gamta – spontaniškas procesas, bandydamas jį valdyti (primesdamas kažkokias taisykles) tu tik jį sunaikinsi. Čia tas pats kad sakytum: „Tu turi mane mylėti“. Tai absurdiška! Jeigu aš savo merginos paklausčiau ar ji mane myli, o ji atsakytų – „aš stengiuosi mylėti tave kuo labiau“ tai nebūtų atsakymas, kurio norisi. O norisi, kad ji pasakytų – „Aš negaliu nieko sau padaryti kaip aš tave myliu, aš myliu tave taip stipriai, kad galėčiau tave net suvalgyti“. Taip ir gėlė jaučiasi augdama. Ji negalvoja, kad PRIVALO augti, ji nėra apipinta taisyklių ir nurodymu – ji daro tai spontaniškai. Taigi, kai bandai kontroliuoti spontaniškumą – tu jį sustabdai.

3. Žmonės galvoja, jog žodžiai yra realybė. Kai girdžiu ką nors diskutuojant apie, tarkim, tai, kas yra meilė ir jie bando bet kokia kaina (per pykčius ir nepasitenkinimą) atrasti tiesą, aš pradedu juoktis. Dar juokingiau pasidarė tada, kai paskaičiau filosofijos vadovėlį ir pamačiau, jog jau nuo senų senovės bandoma (bergždžiai, žinoma) apibūdinti žodžiais meilę, grožį, tiesą ir panašius dalykus. Netgi kai kurie filosofijos dėstytojai nepastebi žodžių sukurtos iliuzijos. Bet manau akivaizdu, jog nuo žodžio „vanduo“ neatsigersi, nuo žodžio „pinigai“ netapsi turtingesnis. Jūs savo asmenybę apibrėžiat, kaip graži, gera, protinga ir t.t. Jeigu kas po to pasako, kad nesate gražus, jūs pasijaučiate negerai, lyg būtumėt kažką praradę. Kodėl gi taip? Nes jūs galvojat, jog esate žodžiai, simboliai – kas yra visiška nesąmonė. Galvojate, jog esate atskirtas nuo visų, atskiras individas, nes vaikystėje jus mokė, jog esate „jūsų vardas“ ir turite kovoti už save. Tikriausiai turit kažkur įsitikinimą ne tik kad esate atskirtas nuo kitų, bet kad ir galite gyventi be kitų. Paklauskite savęs tada – kas yra bitė? Irgi atskiras daiktas? O gėlė? Irgi? O ką jeigu atkreiptumėte dėmesį į tai, jog gėlė ir bitė viena be kitos neišgyventu? Juk bitė padeda gėlei platinti savo genetinį kodą, o gėlė maitina bitę, kuri padeda gėlei platinti genetinį kodą, kad galėtų toliau maitinti bites ir t.t. Argi nekyla mintis, jog bitė ir gėlė – VIENAS ORGANIZMAS. Taip ir Tu nesi mažas, vargšas „aš“, nes mes visi kaip ir viskas kas aplink mus – visiškai ir tobulai susiję. Žodžiai išskaido, kategorizuoja, bet tai nereiškia, kad pasaulis ir yra išskaidytas. Skaidymas – tėra iliuzija. Jei dar kol kas to nesuvoki, pažiūrėk į savo piršta ir paklausk savęs kur prasideda tavo pirštas ir kur jis baigiasi, ir kodėl taip nusprendei. Taigi, vėlgi nėra ko nerimauti, nes tu esi dalis visko, kitaip sakant tu ir esi tas viskas. Pagal raidos psichologijos tyrinėtojo Piaget ikioperacinės raidos stadijos apibūdinimą galiu pasakyti, jog būdami kažkur 2 mėnesių, jūs suvokėte visą tai. Tai vyko iki tol, kol Jums nepasakė, jog esate „tavo vardas“, kada susiformavo EGO – iliuzija, jog esate atskiras ir nepriklausomas nuo kitų. Ir apskritai grįžtant prie žodžių – žodis grožis lygiai tas pats savo prasme, kaip kad žodis – centimetras. Abu yra sugalvoti dalykai „kažkam“ matuoti, BET, atkreipkit dėmesį, tai nėra tas „kažkas“, ir jei išgirsit, jog koks nors žmogus sako, jog nesat gražus, tai būtų lygų tokiam pat įvykiui, jeigu kas nors pasakytų, jog jūsų ūgis nėra centimetras.

4. Nežinomybės baimė. Priešpaskutinis pastebėjimas, kuriuo noriu pasidalinti, tiesiogiai susijęs su NLP (neuro-lingvistiniu programavimo) vieno iš kūrėjų požiūriu. Richardo Bandlerio knygoj „Get the life you want“ paminėta tai, jog didžiausia mūsų baimė yra ne mirties, o nežinomybės (galite rasti tą sakinį knygos skyriuje: „Overcome bad memories“). Ir išties daug kas bijo nežinomybės ar sako, kad ji gąsdina. Tiesą sakant nežinomybė pati negąsdina – gąsdina idėja, jog jūs galite prarasti situacijos kontrolę. Dėl noro kontroliuoti ir atsirado prietarai, kompulsinis-obsesinis sutrikimas ir panašūs dalykai, kurie suteikia iliuziją, jog galite kontroliuoti. Pati nežinomybė yra be galo malonų jausmą keliantis dalykas, jeigu pasiduodi jai ir nesistengi jos kontroliuoti. Pirmas bučinys, šuolis su parašiutu, vaikščiojimas po nežinomus užkampius tamsoje, didelis greitis, netgi mylėjimasis viešose vietose ir panašūs dalykai –> visa tai žmonės daro, ir tie kurie tai daro, dievina tai, nes tai yra labai malonu, kai nesistengi to kontroliuoti, o tiesiog leidies į spontaniška nežinomybės kelionę. Kontrolės iliuzija tikrai akivaizdi, nes net jau ir logiškai pamąsčius – gyvenime tiek daug kintamųjų, kad pažiūrėjus apskritai, tu praktiškai nieko nekontroliuoji. Jeigu bent akimirkai nebijotumėt ir leistumėte pasauliui elgtis taip, kaip jis nori, visiškai jo neanalizuodami, nekritikuodami, nesistengdami kontroliuoti – patirtumėte didžiulį palengvėjimą, panašų į jausmą, kai TIKRAI ATLEIDI kam nors, ir lyg akmuo nukrenta nuo širdies.

5. Ką IŠTIES mes žinome? Kodėl žmonės nieko išties nežino? Kodėl žmonės galvoja, kad jie kažką žino, sakydami, jog kiti nieko nežino? Kodėl žmonės taip lengvai gali pavadinti kitą kvailiu, manydami, jog patys yra teisūs? Ar tai nėra vienas iš naujų POP „tobulėjimo“ dalykų? Žmonės galvoja, jog pažiūrėdami 6-ių valandų tobulėjimo, kokį motyvacinį filmuką ar studijuodami „illuminati“ taip atvers akis tiesai. Ir jie tikrai tuo tiki, aš nejuokauju. Taip atsirado priklausomybė „postinti“ savo nuomonę apie įvairius dalykus. Negalėčiau suskaičiuoti žmonių kiekio ant savo pirštų, kurie sako, jog žino tiesą, jog yra „awaken“ – kurie mato tiesą (ypač tie, kur peržiūrėjo filmą Matricą ir „suprato“ jį). Tai juokinga. Žmonės labai paprasta kontroliuoti – užtenka sukurti kokią asmenybių sub-kategoriją ir leisti žmonėms identifikuotis su ja, ko pasekoje turime: intelektualus, verslo žmones, tikra moteris, tikras vyras ir t.t. galų gale turime – nušvitusius žmones…tada sukuriame taisykles, kaip tas, tarkim, „verslo žmogus“ turėtų elgtis ir žmonės klusniai bei mielai stengiasi tapti šiomis idėjomis. Tai taip paprasta, bet neakivaizdu. „Mano nuomonė geresnė nei tavo“, „Mano guru geresnis nei tavo guru“, „Aš tave myliu labiau nei tu mane“ ir visos kitos nesąmonės.. Argi nejaučiate, jog kažkas ne taip? Žinoma, kad ne taip, nes žmonės galvoja, jog idėjos turi realią formą (egzistuoja). Kaip vaikai galvoja, jog yra Siaubas Baubas, taip „suaugę“ galvoja, jog yra toks dalykas kaip EGO. Jeigu galvoji, jog EGO yra – parodyk jį man. Jei ne man, tai bent SAU parodyk jį. Matot? Ką jūs vadinate EGO, tai tik tuo metu esantis sąmoningas dėmesys, plius raumenų susitraukimas, kas sukelia iliuziją, jog EGO yra. Kai žmonės „atidžiai“ klausosi, jie suraukia antakius ir galvoja, jog taip geriau išgirs informaciją –> štai jūsų vadinamasis EGO (mechanizmas „neva“ kontroliuojantis jūsų elgesį). Visos kontrolės idėjos – iliuzija, nes jeigu tikrai į tai pasigilintum, suprastum, jog nėra jokio kontroliuotojo. „Mąstyk pozityviai“, „Kontroliuok savo mintis“…noriu, kad tikrai pabandytum visiškai kontroliuot visas savo mintis, dėl įdomumo, ir pažiūrėtum, ar tau pavyks… Štai dėl ko rytuose įvairūs Gurų duoda neįveikiamas užduotis mokiniams, kad jie galų gale suprastų, jog kažką „įveikti“ yra sizifo darbas. Kai tu manai, jog reikia „kontroliuoti“ savo mintis –> supranti, jog tai tik dar viena mintis, nes mąstymas apie mintis = mintis, o jausti jausmus = jausti. Netgi pasakymas „įveikti save“ ar „perlipti per save“ yra visiška nesąmonė, nes iškart ši situacija kelia klausimą – kas yra „tai“, kuris nusprendė įveikti save? Paklausk kito žmogaus, iš kur jis žino ką nors? Jeigu jis atsakys, jog kažkas kitas jam pasakė, ar jis kažkur tai perskaitė-vadinasi jis ne žino, o tiki. Aš nenoriu, kad Jūs patikėtumėte šiomis idėjomis, aš nesistengiu jų „parduoti“. Aš noriu, kad pažaistumėte jomis, pasilinksmintumėte ir galbūt Jus tai kažkur nuves.

Šiam kartui tiek, geros dienos visiems, gerų apmąstymų, būkite laimingi ir ramūs!

Jūsų,
Simonas Berenis | terapijoscentras.eu

Straipsnis gimė Alan Watts ir kitų gerbiamų mąstytojų dėka