8 argumentai senatvės naudai

0 (0)

© Rolf Bruderer/Corbis

Daugelis iš mūsų negailime laiko, pastangų nei pinigų tam, kad jaustumėmės ir atrodytume kuo jaunesni, o štai britų leidinio „Huffington Post” žurnalistė Mišel Kombs (Michelle Combs) su skaitytojais pasidalijo savo įžvalgomis, kodėl jai patinka senti.

„Aš jau per senas šitam mėšlui”, – atsimenate šią frazę iš nemirtingo filmo „Mirtinas ginklas”? Ją pasakė detektyvas Rodžeris Marto savo partneriui Martinui Rigsui.

Šiandien man panašų jausmą sukelia straipsniai apie senatvę – internete ir žurnaluose jų tūkstančiai. Pradedant nuo to, „kodėl senatvė – tai sąstingis” ir baigiant patarimais, kaip pasidažyti akių vokus „atitinkamai pagal amžių” (jeigu dar nulaikau kosmetinį pieštuką).

Man patinka darytis vyresnei. Tiek metų save taip negailestingai plakiau, kad dabar jaučiu palengvėjimą – visa tai baigta. Daugiau nebesijaučiu kvaila – nes aš ne kvaila. Daugiau nebesigraužiu dėl to, kad droviuosi žmonių. Taip, man neramu tarp nepažįstamų veidų. Taip, aš nemoku palaikyti tuščių pokalbių. Mūsų daug – tokių. Aš metų metus, netgi dešimtmečius, terorizavau save prisiminimais apie situacijas, kai ką nors pasakiau ir padariau ne taip. Užtenka.

Man neberūpi, kaip atrodau kitų žmonių akimis. Per daug laiko praradau jaudindamasi dėl kiekvieno papildomo kilogramo ir žilo plauko. Prieš metus lioviausi dažiusi plaukus. Nemeluosiu – „ratai” aplink juosmenį bei celiulitas mane ir dabar liūdina. Bet aš galiu ramiai tai pripažinti. Priimu save tokią, kokia esu.

Man norėtųsi būti kiek kietesnei, ne tokiai sentimentaliai, tačiau apskritai aš savimi patenkinta.

Mano protas nesupranta, kad man 52. Jis jaučiasi 31-erių. O štai mano kūnas, atvirkščiai, neapgaudinėja savęs – jis prisimena, kiek metų nugyveno.

Per sena, kad…

Laikas mus keičia, ir aš priėjau išvadą, kad lengviau priimti pokyčius nei su jais kovoti.

Aš jau per sena, kad…

1. Tylėčiau, kai matau ir jaučiu neteisybę. Anksčiau dažniausiai tai darydavau, kad apginčiau arba palaikyčiau kitus. Bet ne save. Dabar su tuo baigta. Kai su manimi elgiasi blogai – aš aršiai ginuosi.

2. Nerimaučiau dėl to, kaip atrodau kitų akimis. Jeigu kavinėje mane supa elegantiškos damos su šaliais, tarp kurių atrodau kaip benamė, mano patiekalas dėl to skonio nekeičia.

3. Drausčiau sau malonumus. Ar tai būtų Leidi Gaga, ar bulvariniai detektyvai, ar televizijos šou, – aš jau nesigėdiju to, kad jie man patinka.

4. Avėčiau nepatogius batus. Nė už ką. Dar daugiau: man nerūpi, ar kojinės, kurias mūviu, su jais nesipjauna.

5. Atsiprašinėčiau dėl netvarkos namuose. Mano namai nesutvarkyti, nes nejaučiu noro jų tvarkyti būtent dabar.

6. Kaupčiau šlamštą. Atvirkščiai: mano tikslas – atsikratyti bent pusės to, ką su vyru esame prikaupę. Jei pavyks – ir daugiau.

7. Švaistyčiau laiką nemaloniems žmonėms. Anksčiau pietų pertraukas praleisdavau su kolegomis, su kuriais manęs nesieja bendri interesai. Vieną dieną, klausydamasi jų piktų diskusijų apie darbą ir politiką, savęs paklausiau: „Ką aš čia veikiu?” Daugiau neverčiu savęs būti tarp nemalonių asmenų. Gyvenimas tam per trumpas.

8. Ieškočiau gero kiekviename žmoguje. Labai giliai pakapsčius, gero turbūt galima atrasti ir paskutiniame niekše. Bet kodėl turiu tai daryti? Jeigu kas nors nusprendė elgtis nepakenčiamai, tegu. Aš nebejaučiu pareigos būtinai atrasti ką nors patrauklaus tame nepakenčiamame elgesyje. Aš tenoriu ramiai ir greitai praeiti pro šalį.

O jūs? Kokius nešulius nusimetėte metams bėgant?

Vaiva VAIDILAITĖ / ve.lt