abortai

Dažni savaiminiai abortai nekelia rimtų moralinių ar filosofinių ginčų. Kitas dalykas – dirbtiniai. Ir ankstesniais amžiais, ir dabar nuo dirbtinio nėštumo nutraukimo bandoma atgrasyti religinėmis, teisinėmis, moralinėmis ir filosofinėmis pasekmėmis. Pagal tradiciją daugiau kalbama apie kūdikio žudymą. Nors daugelis pirmykščių visuomenių toleravo ar net ska­tino žudyti naujagimius arba juos palikti, kad išlaiky­tų populiaciją, krikščionybė kūdikio žudymą visada laikė nuodėme, nes tiki, kad kiekviena gyva, nors ir negimusi, žmogiškoji būtybė turi sielą. Nuo XVII a. pradžios Britanijos moterys, nužudžiusios savo kūdi­kius, buvo griežtai baudžiamos.

Įstatymai prieš kriminalinius abortus

Nuo senų senovės buvo manoma, kad tyčiniai abor­tai – amoralūs ir nuodėmingi. Duodami Hipokrato priesaiką, gydytojai prisiekdavo jų nedaryti (pradžio­je tik dėl to, kad išsaugotų savo profesiją). Iki naujųjų amžių „žiniuones“ dažnai įtarinėdavo, kad jos nau­doja abortą sukeliančias žoles, pvz., taškuotąją mė­tą, o daugelis šarlatanų siūlomų vaistų iš tiesų sukel­davo dirbtinį abortą. Tačiau iki XIX a. specialių įstatymų, draudžiančių abortus, buvo nedaug. Pirma­sis toks Britanijoje buvo priimtas tik 1803 metais. JAV Konektikuto valstijoje abortai buvo uždrausti 1821, ja pasekė ir kitos valstijos. 1868 jau trisdešimt šešios valstijos turėjo abortų įstatymus; jie išliko iki septin­tojo mūsų amžiaus dešimtmečio.

Pagal 1861 Britanijos įstatymą ir toliau buvo bau­džiama už kriminalinius abortus, išimtis – abortai, at­liekami įgaliotų gydytojų dėl medicininių motyvų. Ir kitos Europos šalys priėmė panašius įstatymus. Dėl tokių įstatymų pagausėjo kriminalinių abortų, daž­nai juos nelegaliai už didelius pinigus atlikdavo me­dikai. Didėjant poreikiui riboti šeimą ir nesant patiki­mų, legalių ir pigių kontracepcijos priemonių, abortai iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio Vokietijoje ir Rusijo­je, galbūt ir Britanijoje bei Jungtinėse Valstijose tapo populiariausia šeimos planavimo priemone.

Britanijos 1861 įstatymas veikė iki 1967, kai įsta­tymu buvo leisti abortai, kuriuos dėl medicininių mo­tyvų siūlo gydytojai. Medikai ir parlamentas tvirtai atmetė „abortus motinai reikalaujant“, arba abortą kaip moters teisę, nors praktiškai 1967 įstatymas lei­do įteisinti tokius abortus. Nuo tada abortų prieši­ninkai, remdamiesi religiniais ir kitais argumentais, ne kartą bandė sugriežtinti šį įstatymą. Jie teigė giną negimusio kūdikio teises.

Tarp 1967 ir 1973 dvylika JAV valstijų priėmė abor­tų įstatymus, kuriais gydytojams, turintiems licenzi­jas, leido daryti abortus, jei nusprendžiama, kad to­lesnis nėštumas gali itin pakenkti fizinei ar protinei motinos sveikatai, kad vaikas gali gimti su rimtais trū­kumais, ir tuo atveju, jei moteris pastojo išžaginta arba dėl kraujomaišos.

Aborto teisė įtvirtinta 1973, kai Aukščiausiasis teismas nustatė (per Roe ir Wade bylą), kad konstitucinė privatumo teisė (keturiolikta­sis Konstitucijos priedas) suteikia visišką aborto per pirmuosius tris nėštumo mėnesius laisvę. Per kitus tris mėnesius abortą irgi galima atlikti, jei to reikia dėl motinos sveikatos. Septintojo mėnesio pradžioje, kai vaisius pradeda judėti, teisėta drausti abortus, iš­imtis, kai reikia gelbėti moters gyvybę ar sveikatą. Roe ir Wade byla privertė peržiūrėti beveik visų vals­tijų įstatymus dėl abortų ribojimo. Abortų priešininkų grupės ir toliau agituoja prieš šį sprendimą.

Prieštarauja Dievo įsakymams?

Šių dienų Vakarų visuomenėje abortams labiausiai priešinasi krikščionių grupės. Protestantai evangeli­kai linkę laikyti abortą nuodėme, tačiau kartu ir kiek­vieno sąžinės reikalu. Katalikų bažnyčia iš seno pa­gal tradiciją smerkia abortus. Nuo popiežių Inocento III (1161 -1216) ir Siksto V (1521 -1590) laikų leidžia­mi abortus draudžiantys dekretai: jie numato nusi­kaltusius bausti ekskomunika. 1869 Pijus IX (1792—1878) vėl patvirtino, kad Vatikanas priešinasi bet kokiems abortams, net dėl medicininių motyvų (pvz., jei kyla rimta grėsmė motinos gyvybei). 1930 encikli­ka „Casti Connubii“ pasmerkė abortus, net jei, me­dikų nuomone, grėstų pavojus ir motinos, ir kūdikio gyvybei. Antrasis Vatikano Susirinkimas dar kartą pa­smerkė abortus.

Socialiniai motyvai

Nepaisant Bažnyčios draudimo, nuo XX a. vidurio abortai Vakarų šalyse moraliai ir socialiai vis labiau pripažįstami. Visuomenė ir etikos specialistai dažnai pripažįsta abortus, jeigu jie gelbsti motinos gyvybę ar sveikatą, padeda įveikti traumas dėl išžaginimo ar kraujomaišos, arba apsaugo nuo nesveikų kūdikių gi­mimo. Feministės remia abortus, kad apgintų mote­rų teisę kontroliuoti savo kūną ir teisę spręsti gimdyti ar negimdyti. Bet sunkumų išlieka. Viena svarbiausių problemų yra klausimas, kada konkrečiai gemalas tampa žmogumi. Atsakymai į šį klausimą grindžiami ir filosofiniais, ir humanitariniais, ir biologiniais argumentais. Sunku nuspręsti, ar ge­malas jau turi visas kiekvienam žmogui būdingas tei­ses ir vertybes, neaišku, kada jis jas įgyja, taip pat neaišku, ar iš esmės jį galima laikyti motinos dalimi.

Royus Porteris
Idėjų žodynas (2001). Vilnius: Alma littera.

loading...