Aistrų ir instinktų perkeitimas

0
Annie Spratt / Unsplash

Gilindamiesi ir bandydami suvokti, ką iš tiesų mums byloja aistros ir instinktai, galime juos keisti. Jei leisimės jų valdomi – niekada nebūsime laisvi, kas reiškia, kad asmenybė bus varžoma ir negalės išskleisti savo galimybių, augti ir bręsti.

Jei ignoruojame savo pavojingus troškimus ir mus trikdančias emocines reakcijas, apsimetame ar meluojame sau, tarsi viso to nėra ar tiesiog bandome grubiai užtildyti, tuomet prarandame energiją, kartais net norą gyventi, o sykiu ir ryšį su savo prigimtimi, šaknimis, kas užkerta galimybes, kaip jau minėta, keistis ir augti.

Tad išties svarbu atkreipti dėmesį ir įsiklausyti į audringas savo reakcijas, kraštutinumus, nepasotinamus troškimus, į mus nuginkluojančius skausmus ir kančią, nes būtent juose glūdi lobis – mūsų gyvybinė energija.

Įsiklausymu siekiame sukurti SANTYKĮ. Kai kurie įvairių religinių tradicijų asketai, krikščionių vienuoliai išmoksta meistriškai „kalbėtis“ ir sutarti su savo maištingosios prigimties dalimi.

Aistra valgiui

Daugelis esame linkę valgyti ir valgyti, kad atbukintume save ir negalvotume apie iškilusius sunkumus, arba nesąmoningai manome, kad taip įsigysime jėgų, užpildysime vidinę tuštumą… O iš tikrųjų tik patys save žlugdome.

Tas pats ir su noru nevalgyti, polinkiu į anoreksiją. Tai kita to paties medalio pusė. Atsisakydami valgio nesąmoningai viliamės išlikti vientisesni savo viduje, mažiau pažeidžiami, stipresni… Bet išties taip tik kenkiame sau. Psichoanalitinėje tradicijoje, tai galima būtų interpretuoti taip, kad žmogus turėjo problemų oralinėje raidos fazėje.

Abu nežabotus troškimus – perdėto noro ir perdėto nenoro valgyti – galima keisti. Pagalvokime, kad du trečdaliai pasaulio žmonių miršta iš bado. Pažvelkime į maistą su dėkingumu.

Valgykime tylomis, palengva, lėčiau, mėgaujantis kiekvienu kąsneliu, takant sąmoningo dėmesingumo techniką.

Pinigų kaupimas

Troškimas kaupti pinigus slepia vidinės ramybės ir saugumo stoką. Norintiems keistis godiems žmonėms patartina dalytis su kitais, dovanoti dovanas mylimiems žmonėms, aukoti labdarai…

Verta pamąstyti apie žemiškų gėrybių laikinumą, nepastovumą ir apie stabiliausią investiciją – į save, į savo asmenybinį augimą, sąmoningumo didėjimą.

Tas pats ir su liūdesiu, vangumu, šlovės troškimu, išpuikimu, įtūžiu, pavydu…

Pyktis

Pyktis paprastai kyla kaip reakcija į užgaulų elgesį, kai kažkas bando tyčia ar netyčia mus įskaudinti ir to akivaizdoje jaučiamės bejėgiai. Visada verta atidžiai įsigilinti į pykčio reakcijas, pasiaiškinti kodėl jos kyla. Neretai pasitaiko, kad tai yra anksčiau patirtų nuoskaudų, iš visai kitų žmonių, pėdsakas.

Žmonės, kurie mums kelia pyktį, neretai yra pernelyg sureikšminami, sykiu sumažinant savo vertę.

Pavydas

Pavydas kyla iš stipraus menkaveriškumo jausmo, kai lygindami save su kitu žmogumi jaučiamės prastesniais. Pasitaiko, kad pavydas virsta neapykanta. Turbūt neatsitiktinai jis buvo pirmosios žmogžudystės priežastis, biblinėje žmonijos atsiradimo istorijoje, apie du brolius, Kainą ir Abelį. Dažnai mus užgauliojantys ir visaip kaip kitaip mums kenkiantys žmonės – tiesiog pavydi.

Pavydas sukelia norą atimti iš kito žmogaus jo sėkmę, gebėjimus, jį ar ją sužlugdyti. Jis skatina šmeižti ir daryti niekšybes. Pavydintis žmogus stengiasi sumenkinti kitą, įžvelgti jame blogybes, ydas ir taip iškelti save.

Jei norime atsikratyti pavydo, pirmiausia sąžiningai prisipažinkime sau, kad pavydime. Pasistenkime įsigilinti, kas už to slypi. Svarbu, kad pavydo apimtas žmogus susivokti, kiek daug savo energijos iššvaisto pavydui bei stengtis ugdyti save, tuos gebėjimus, kuriais galima būtų didžiuotis. Turime pradėti gyventi savo gyvenimą, o ne žiūrėti, kaip gyvena ir ką daro kiti.

Tas pats ir su mylimo žmogaus pavydu. Pavyduliaujantis kenčia manydamas, kad mylimas žmogus nekreipia į jį dėmesio, gali jį atstumti, nenori būti kartu. Neretai paaiškėja, kad toks asmuo vaikystėje būdavo paliekamas vienas ir jautėsi apleistas. Tokiu atveju svarbu įsisąmoninti savo vienatvę, įsigilinti į ją, kartu suvokiant ir pripažįstant begalinį artumo su kitu žmogumi troškimą.

Seksualinis geismas

Stiprus seksualinis troškimas dažnai slepia meilės ir švelnumo stygių, kurį patenkinus, troškimas silpnėja. Kita vertus, svarbu pamatyti, kad kitas žmogus nėra vien kažkoks patrauklus kūnas, aistrą keliantis daiktas, kad už viso to yra gyva ir jaučianti būtybė, toks pat kaip ir mes žmogus, asmenybė.

Siekiant pasikeisti, išgyti, mums tenka pereiti nesąmoningumo, aklų jutimų ir sielos tamsą, kol galiausai mus nušviečia gilesnio supratimo šviesa. Šis kelias nėra tiesus, jis vingiuoja ir sukasi spiralėmis, mums tenka daug kartų kažką kartoti, dedant pastangas vėl ir vėl, kol galiausiai sutvirtėjame ir prisijaukinę suvaldome savo laukinę prigimties dalį.

Čia labai padeda religija arba tiesiog kliovimasis už mus didesne jėga, kuri gali būti nebūtinai Dievas, o, pavyzdžiui, tokių pat kaip mes sąmonėjimo keliu einančių bendruomenė, saviugdos ar psichinės sveikatos specialistai, o gal tiesiog geros valios ir išmintingi žmonės.

Kodėl svarbu tuo keliu eiti? Tiesiog jei nustosime keistis ir pasiduosime inercijai – mus ištiks dvasinė mirtis, to didesnio Žmogaus užuomazga mumyse taip ir liks neišsiskleidusi.

Pagal Valerio Albisetti „Atsigręžk į save“, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2014. – 69-105 p.
Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here