Akmenėlio spalva

0


Iliustracija: Erik-Jan Leusink / Unsplash

Kartą vienas pirklys pasiskolino nemažą sumą pinigų. Verslas nenusisekė ir jis bankrutavo. Liko be jokio turto, tad nebegalėjo grąžinti skolos.

Kai skolintojas atėjo reikalauti savo pinigų jis pastebėjo, kad pirklio duktė nepaprastai graži ir slapta jos įsigeidė. Atvirai to pasakyti negalėjo, tad kreipėsi su tokiu pasiūlymu:

– Arba tu tučtuojau grąžini pinigus, arba aš rašau skundą ir tu atsidursi už grotų.

Pirklys atsistojo prieš palūkininką ant kelių maldaudamas pasigailėti. Suvaidinęs, jog jam pagailo pirklio ir prisidengęs apsimestinai draugiška šypsena palūkininkas tarė:

– Pasigailėsiu tavęs, bet mainais, už skolą, atiduosi man savo dukterį. Žinoma, reikia sužinoti ir kokia dangaus valia, šiuo klausimu. Maiše turiu du akmenėlius, juodą ir baltą. Ištrauksi baltą – skolą tau atleidžiu. Ištrauksi juodą – atiduodi man dukterį.

Palūkininkas mikliai kyštelėjo maišan du juodus akmenėlius. Duktė pastebėjus gudrybę paskubomis ištarė:
– Gerai. Kaip pasakei, taip ir te bus.

Ji įkišo ranką maišan ir ištraukė vieną iš akmenėlių. Bet nė nespėjus įžvelgti kokios jis spalvos akmenėlis išslydo iš merginos rankų ir nukrito ant žemės pasimesdamas tarp begalės panašių į jį. Nepaisant jaudulio, pirklio duktė maloniai kreipėsi į palūkininką:

– Apgailestauju, jog pradanginau akmenėlį. Dabar jo neberasim. Lieka tik viena. Pažiūrėkim kokia akmenėlio spalva likusio jūsų maiše. Jei baltas, vadinasi mano buvo juodas, ir atvirkščiai.

Palūkininkui nieko nebeliko, kaip tik ištraukti iš maišo savo juodą akmenėlį. Teko pripažinti, kad pirklio duktės akmenėlis buvo baltas. Taip duktė ir tėvas buvo išgelbėti.

Budrumo ir atidumo dėka, atmetus aukos vaidmenį, visada galima virsti medžiotoju.

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here