Alkis pokyčiui: kaip keitimąsi paversti įpročiu?

0 (0)

Iliustracija: Austin Ban / unsplash.com

Dabar yra madingas sąmoningas gyvenimas, mindfulness praktikos ir meditacijos. Pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti“ su smalsumu klausiau įvairiausių pranešėjų, kurie kaip susitarę kartojo, kad svarbu sustoti, padaryti sąmoningą pauzę, atsitraukti ir į situaciją pasižiūrėti iš šalies, duoti sau laiko, rūpintis savo fizine sveikata, sportuoti, turėti savo ritualus ir t. t. Apibendrinus: sąmoningumas ir dėmesingumas veda į harmoniją. Bet kaip tai padaryti? Deja, vieno stebuklingo recepto nėra. Visi receptai yra unikalūs, juos kiekvienas atrandame patys per savo patyrimus, įsisąmonindami savo juntamą kančią ir pajausdami pusiausvyrą. Smagu, kad sukuriame savo gyvenimo receptą, kai atrandame sau tinkamus prieskonius, kai atitaikome aštrumo ir rūgštumo, saldumo ir kartumo santykį. Bet ką daryti, kai to recepto niekaip negali atrasti, sukurti arba vis pasirenki ne tuos prieskonius: tai per aštru, tai per kartu ar per saldu. Ir sunku, nes tada neišeina pagauti tėkmės bangos. Atrodo, veiksmai tinkami, teisingi, bet rezultatas nedžiugina.

Ar tik kančia veda į pokytį?

Prieš porą savaičių su drauge geriant kavą ir mėgaujantis šokoladiniais ledais, netikėtai išgirdau klausimą:

– Ar būtina kančia, didelis sukrėtimas, kad žmogaus viduje kas nors realiai pasikeistų, įvyktų transformacija?

– Iš kur tau kilo toks klausimas?

– Aš lankausi įvairiuose seminaruose, skaitau saviugdos knygas, net į bažnyčią kartais nueinu, į jogą… Yra paplitusi nuomonė, kad tik skausmas žmones keičia. Ir vis tiek kažko trūksta. Noriu, kad keistųsi mano gyvenimas, bet kančios nejaučiu.

– O alkį pokyčiui jauti? Ar jauti konkretų poreikį keisti norimą sritį?

– Va, super! Čia man patinka! „Alkis pokyčiui“, – pakartoja draugė ir tęsia toliau. – Vadinasi, viskas man gerai, kančia nebūtina.

– Kančia vis tiek yra. Tiksliau, sunkumas. Juk tau nėra patogu dabar, juk realiai jauti kitokios kasdienybės poreikį. Tik nebūtina išgyventi sunkių asmeninių krizių, kad save pakeistum, – priduriu, prieš suvalgydama paskutinį aptirpusių šokoladinių ledų kąsnį.

Apskritai pirmas žingsnis į pokytį padaromas dėl pokyčio alkio. Kuo labiau jautiesi alkanas, tuo su didesniu užsidegimu žengi pirmą žingsnį. Čia panašiai kaip su atostogomis, kurių laukiame visus metus, jas planuojam, svajojam, kaip susipažinsim su nauja šalimi, deginsimės paplūdimyje. Kuo arčiau atostogos, tuo su didesniu nekantrumu jų laukiame, tuo labiau pasireiškia nuovargis, nes numatomas realus poilsio laikas. Poilsio poreikis didėja.

Kodėl pradedame ir neužbaigiame?

Tačiau kalbant apie veiklos ar asmenybės pokytį, alkis sužadina smalsumą, jis duoda pirmą impulsą veikti, bet dažnai pasitaiko, kad pirmo žingsnio užtenka alkiui apmalšinti – sustojame, antram žingsniui nėra laiko, per sudėtinga, o gal net ir neįmanoma, ir… Po kurio laiko grįžtame į pradinę padėtį. Ar pažįstamas jausmas? Aiškiausias pavyzdys būtų, kai pradedame sportuoti ar laikytis sveikos mitybos. Pirmas kelias treniruotes entuziastingai sportuojame, o tada, žiūrėk, prioritetai jau ir ima keistis, sportas atsiranda kažkelintoj vietoj ir treniruotės išnyksta iš kasdienybės. Arba nutariame ir pasiruošiame pradėti sveikai maitintis. Po savaitės (čia sėkmės atveju) pradedame ieškoti išlygų, apdovanojame save greitu maistu. Ir sveika mityba vėl lieka tik bandymu.

Taigi alkio pokyčiui užtenka tik pirmam žingsniui, o ko reikia paskui? Kas yra kertinis aspektas, kuris išlaiko motyvaciją, smalsumą ir entuziazmą įgyvendinti norimą pokytį ir jį paversti gyvenimo įpročiu?

Kada pokytis tampa įpročiu?

Turiu patirties praktikuojant dėmesingo įsisąmoninimo praktikas. Šių praktikų, kaip ir visų kitų, efektyvumas ir sėkmė slypi ritualuose ir reguliarume. Naujas žingsnis, pokytis įprastu dalyku tampa tik laikantis rutinos, taisyklių ar disciplinos. Visa tai, kas tampa ritualu, po tam tikro laiko tampa įpročiu, o dar vėliau – „savaime suprantu dalyku“, kurį atlikti yra įprasta ir paprasta.

Šis racionalus suvokimas ir logiška sėkmės schema man nesuveikė. Kad ir kiek formalias meditacijas bandžiau integruoti į savo kasdienybę, išbandžiau įvairiausią paros laiką, įvairiausius susitarimus su savimi, vis tiek po kelių mėnesių tai nutrūkdavo. Posakis, kad įpročiui susiformuoti užtenka 21 dienos, man netiko. Akivaizdu, kad kiekybinis priėjimas prie pokyčio „daryk X kartų ar X dienų ir pajusi, kad be to negali gyventi“ buvo ne man. Natūraliai pradėjau savęs klausti – kodėl?

Maždaug metai jau turiu savo ritualą, kuriam laiko randu kiekvieną rytą. Kai net penkiamečiai ryte zuja aplinkui, kartkartėmis vis apkabindami mane, aš galiu rašyti – ramiai, darniai su savimi ir aplinka. Taip, rašymas yra mano rytinis ritualas, kuris trunka nuo 10 iki 30 min. Trukmė priklauso nuo galimybių, tiksliau, nuo vaikų nuotaikos. Rytinis rašymas man yra kaip rytinė meditacija arba malda. Tiesa, šis ritualas per pastarąjį penkmetį irgi patyrė įvairiausių nukrypimų, pertraukų, bet dabar tai stabilu. Aišku, kinta rašymo turinys, šiuo metu jis darosi vis panašesnis į maldą tėkmės būsenoje, tačiau apie tai kitą kartą. Kyla klausimas, kodėl rašymas galėjo tapti ritualu, o įprastos, formalios meditacijos – dar ne? Rašau „dar ne“, nes racionaliai suvokiu, kad jei randu laiko rašyti, galiu rasti laiko ir kasdienei meditacijai. Kas tas vidinis varikliukas, kuris galėtų į mano kasdienybę įtraukti formalias meditacijas?

Kodėl naujas žingsnis tampa įpročiu?

Prasmė. Pokyčio, ritualo prasmė ir tikėjimas yra raktiniai klausimo „kodėl tai tampa ritualu?“ atsakymo  žodžiai. Kokią prasmę suteiki norimai veiklai? Su kokia intencija ją atlieki? Kiek malonumo gauni iš ritualo? Kaip turėtų kisti ritualas, kad jis netaptų „buku“ veiksmu?

Grįžkime prie rašymo ritualo. Iš pradžių rašymas man buvo galimybė išsilieti, tarsi išsitaškyti mintimis kaip kokiais dažais, neieškant turinio, metaforų, nevertinant ir dažniausiai net neskaitant, kas liko parašyta. Turėjau 80 dienų su poros dienų pertraukomis laisvo rašymo praktikos. Rašymas tada turėjo prasmę išsilieti, išvalyti sąmonės „šiukšles“, išrašyti racionalias ir keisčiausias mintis, ir t. t.

Pastaruosius metus, kai vėl grįžau prie rašymo ritualo, jis įgavo jau kitokią prasmę. Pirmiausia pajutau alkį pačiam rašymui, tada – meditatyvios tėkmės būsenai, ir vėl pradėjau rytinį rašymo ritualą. Tačiau po kelių savaičių rašymo prasmė pasikeitė: rašymas tapo dėkingumo praktika. Tyrimais įrodyta, kad dėkingumas daro žmones laimingesnius. Ir mindfulness praktikos / meditacijos irgi moko dėkingumo. Tuo pat metu mano gyvenime vyko tam tikri įvykiai, kuriems klostantis ėmiau eiti dvasingumo keliu, pagrįstu krikščionybe. Rytinis rašymo ritualas pamažu tapo rytine malda su padėka Dievui, malda už artimuosius, dienos intencija. Rašymo ritualas šiuo metu man yra kelionė dvasingumo keliu, prasmė kasdienybėje ir (pasi)tikėjimas Dievu. Taigi pati ritualo prasmė jį išlaiko gyvybingą, teikiantį energijos ir džiugesio gyvenimui.

Vadinasi, jei norite įgyvendinti pokytį, svarbu ne tik alkis ar sunkumas, kuris žadina alkį, bet taip pat svarbu įsivardyti – kokia yra giluminė šio pokyčio prasmė? Kokį malonumą aš iš to gaunu? O ką prarasiu, jei to pokyčio neįgyvendinsiu?

Jausdami alkį pokyčiui, padarome pirmuosius žingsnius į naują kelią, o suteikę giluminę prasmę naujam pokyčiui, naujumą galime prisijaukinti, kad tai taptų sava.

Inga Juodkūnė | atspirtiestaskas.lt
Psichologė, koučingo specialistė