Altonos atsiskyrėliai: Sąžinės revizija

0

Altonos-atsiskyreiai

Filmas „Altonos atsiskyrėliai“, tai Sartre’o pjesės tuo pačiu pavadinimu ekranizacija. Milijonierius Albrechtas Gerlachas sužino, jog serga ir greit mirs. Į savo vilą jis pasikviečia sūnų Vernerį su žmona, jog aptartų palikimo reikalus. Netikėtai paaiškėja, kad brolis Francas yra gyvas ir jau 16 metų slepiasi tėvo namuose nuo pasaulio ir žmonių teismo. Francas buvęs nacių karininkas, jis vis tebedėvi fašistinės kariuominės uniformą.

Vernerio brolis gyvena palėpėje, pasislėpęs vaizduotės pasaulyje nuo tikrovės, kuri per daug skaudi, kad būtų priimta. Jį kamuoja sąžinės priekaištai, išties net ne priekaištai, o tiesiog nepakeliami kaltinimai. Francas intuityviai supranta, kad išeitis gali būti rasta tik anapus žmogiškos būties konteksto, nes tik ten gali būti įvertinti daugiau ar mažiau, bet objektyviai visi subjektyvūs žmogiški „už“ ir „prieš“. Jis įsivaizduoja vykstantį teismą anapus žmonių laiko, kur teisėjai ne žmonės, o krabai, kurie išliks išnykus jo biologinei rūšiai.

Tam, jog atsakytume į kino pasakojime iškeliamą klausimą „Kaip įmanoma palaidoti nepakeliamai skaudžią praeitį?“ (Baranova, 2012), šiuo atveju teks atsakyti į klausimą „Kas yra sąžinė?“, nes būtent ji yra tas teisėjas kuris nenori tos praeities priimti, ją atmeta ir nuteisia.

Tenka sutikti įvairiausių pamąstymų apie sąžinę, kas ji yra, kaip dera jos vedamam gyventi. Sąžinė nėra kažkoks sudėtingas dalykas. Mano galva tai tiesiog empatija, gebėjimas pajausti kitą. Žmogus, tai gana nerangi beždžionė, sugebanti išlikti tik to dėka, jog yra kolektyvinis padaras, t. y. sugeba bendrai veikti, o tam būtina empatija. Empatija, tai vaizduotėje atgaminama asmeninio patyrimo variacija, gebėjimas simuliuoti patirtį, galimybė patirti „kaip tai būtų, jei būtų tai man.“. Sąžiningas veiksmas siekia taip gerai elgtis su kitu, kaip su pačiu savimi. „Mylėkite savo artimą kaip patį save“ yra to paties principo iliustracija. Sąžiningai elgdamasis su aplinkiniais, žmogus atliepia jų interesams, atliepdamas savo grupės tikslams – jis doras, moralus. Įvairių paskirų individų veiksmai puikiai rezonavę jų grupės interesams tampa pavyzdžiu. Įvyksta tokių elgesio principų objektyvacija, jie tampa anonimiški, atskirti nuo konkretaus subjekto ir traktuojami kaip universalūs. Tai antra sudėtinė sąžinės dalis. Tokia kultūrinė sedimentacija paprastai suveikia kaip nereflektuojamas imperatyvas. Tokiu būdu, kiekviena bendruomenė susikuria vienokį ar kitokį moralinį autoritetą, idealaus nario provaizdį, etaloną į kurį visi ir lygiuojasi.

Franco atveju tai idealus karys, savo tautos interesų gynėjas. Pralaimėjusi karą Vokietija pasikeičia. Ji įsilieja į pasaulinę bendruomenę naujomis teisėmis, pasikeičia vertybės ir tikslai, seni moraliniai autoritetai tampa nebeaktualūs. Maža to, senosios vertybės įgyja radikaliai negatyvų atspalvį. Franco pavyzdyje matome, kad tiek, kiek jis buvo atsidavęs ir patriotas, tokiu pat mastu jis dabar tampa nusikaltėliu ir niekšu, mat kovojo prieš nugalėtojų interesus, kurių vertybės dabar dominuoja.

Kaip gyventi individui turinčiam nedovanotinai amoralią visuomenės ir savo akyse praeitį? Klausimas aktualus ne tik filmo herojui, bet ir bet kuriam patiriančiam vertybinį disonansą asmeniui. Tai ir ateizmą propagavęs komunistas gyvenantis krikščioniškai atgimusioje laisvos rinkos Lietuvoje ar tiesiog bet kuris politinis kalinys, ideologinis disidentas ar ekonominis emigrantas, krikščioniškoje šalyje gyvenantis musulmonas, krikščionis gyvenantis musulmonų visuomenėje ir t.t.

Postmodernizmo ir globalizacijos epochoje vertybiniai konfliktai tapo kasdienybe. Raktas tokių konfliktų sprendimui manau galėtų būti detalesnė sąžinės analizė. Kaip jau minėta, ji susideda iš natūralaus gebėjimo pajusti kitą, jo poreikius, interesus ir kančią kaip savo, kas yra, jei eitume dar giliau, tam tikra išlikimo instinkto diktuojama elgesio schema. Antra sudėtinė dalis yra kultūrinis antstatas, konkrečių veiksmų puikiai atliepusių tam tikru istoriniu momentu grupės interesams objektyvacija.

Čia galime prisiminti Viktorą Franklį:

„Egzistencinės analizės požiūriu nėra gyvenimo uždavinio “apskritai”, kuris būtų privalomas visiems. Beprasmiška klausti apie uždavinį “apskritai”, apie prasmę “apskritai”. Toks klausimas primena žurnalisto klausimą pasaulio šachmatų čempionui: “O dabar pasakykite, gerbiamasis, koks šachmatų ėjimas geriausias?” Negali būti bendro atsakymo į tokį klausimą, visada reikia atsižvelgti į konkrečias aplinkybes (ir asmenybę).“ (Franklis, 2008, 111 p.)

Nėra geriausio šachmatų ėjimo apskritai, tad visos objektyvuotos moralinės vertybės yra gana sąlyginės. Ieškant sprendimų vertybiniuose konfliktuose visada verta turėti tai mintyse ir tą kultūrinį sąžinės paveldą suskliausti atsižvelgiant į grynai žmogiškąją šio momento patirtį.

Atsakant į klausimą ką daryti vertybių aukoms, kaip padėti savo gyvenimą atidavusiems dabartyje nepopuliariems idealams mintyse iškyla Kanto kategorinis imperatyvas: Žmogus visada kaip tikslas, o ne kaip priemonė. Kitaip tariant, bet kokia ideologija ar vertybinė paradigma postuluojanti savo viršenybę prieš žmogų yra žalinga ir tiesiog nežmogiška. To įsisąmoninimas galėtu tarnauti kaip terapija, o žmogiškųjų vertybių revizija, pasitelkiant Kanto imperatyvą – suveiktų kaip puiki prevencija.

Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Šaltiniai:
1. Jūratė Baranova (2012). Kinas ir filosofinė edukacija: contra ir pro. Žmogus ir žodis.IV.
2. Jūratė Baranova (2002). Etika: filosofija kaip praktika. V. 2002, p. 203-204.
3. Viktoras Franklis (2008). Sielogyda. Vilnius: Vaga.

Iliustracija: Maximilian Schell ir Sophia Loren rež. Vittorio de Sica filme (1962) “Altonos atsiskyrėliai”

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here