Teatras, Amūro strėlės arba pirmoji meilė

0

Orpheus
Iliustracija: Orphée aux points by Jean Cocteau (1950) (via Cocteau at the Louvre des Antiquaires. )

Gorkio dieną prasidėjo pavasaris. Jau kuris laikas mes pradėjome jausti pavasario atbudimą dar vienoje specialioje srityje.

Teatro veikla labai suartino auklėtinius su kaimo jaunimu, ir kai kur iš tų glaudžių santykių išaugo jausmai ir planai, visiškai nenumatyti socialinio auklėjimo teorijoje. Ypatingai čia nukentėjo tie auklėtiniai, kuriuos vadų tarybos valia buvo paskyrusi į pačias pavojingiausias vietas, į jungtinį šeštąjį „P“ būrį, kur jau vien pavadinimo raidė „P“ iškalbingai byloja apie publiką.

Jungtinio šeštojo „A“ dalyviai, kurie vaidino scenoje, buvo iki kaklo įbridę į teatrinių nuodų duburį. Jie scenoje dažnai išgyvendavo romantines nuotaikas, išgyvendavo ir sceninę meilę, bet kaip tik todėl buvo kuriam laikui apsaugoti nuo pirmosios meilės ilgesio.

Taip išganingai susiklostė ir kitų jungtinių šeštųjų burių reikalai. Šeštojo „T“ berniukai visada dirbo su stipriai sprogstančiomis medžiagomis, ir Taranecas net retai kada te nusiimdavo tvarstį nuo galvos, sužeistos per gausius pirotechninius bandymus. Ir šiame jungtiniame meilė kažkaip neprigijo: tiesiog kurtinantys laivų, tvirtovių ir ministrų karietų sprogimai pavergdavo iki pat gelmių auklėtinių širdis, ir jau negalėjo jose įsirusenti „niūri, blanki geismo ugnis“.

Vargu ar begalėjo įsidegti šitoji „ugnis“ krūtinėse ir tų berniukų, kurie perstatinėjo baldus ir dekoracijas, – tariant pedagogų kalba, per daug tvirtai šiuo atveju pasireikšdavo sublimacija.

Net karštieji junginiai, kurių veikla tekėjo pačioje publikos spūstyje, buvo saugūs nuo Amūro strėlių, nes ir lengvabūdiškiausiam Amūrui nedingtelėtų į galvą nukreipti savo strėlę į išsipaišinusias anglimi, aprūkusias, tamsiaveides figūras.

Auklėtinis iš šeštojo jungtinio „P“ buvo užėmęs nevilčiai pasmerktas pozicijas. Į teatro salę jis ateidavo apsivilkęs geriausiais kolonisto drabužiais, aš jam duodavau vėjo už patį mažiausią nevalyvumą. Iš jo kišenėlės koketiškai žvelgė švarios nosinėlės kamputis, jo šukuosena visada buvo elegantiškumo veidrodis, jis turėjo būti mandagus kaip diplomatas ir atidus kaip dantų technikas. O pasipuošęs tokiomis vertybėmis, jis neišvengiamai pakliūdavo į tam tikrų burtų įtaką, kurie ir Gončiarovkoje, ir Pirogovkoje, ir Volovų viensėdijose paruošiami maždaug pagal tuos pačius receptus kaip ir Paryžiaus salonuose.

Trenet
Iliustracija: Charles Trenet par Jean Cocteau

Pirmas susitikimas prie mūsų teatro durų patikrinant bilietus ir ieškant laisvos vietos, rodos, negrėsė jokiu pavojumi; šių puikių renginių su tokiais jausmingais žodžiais ir tokiais techinkos stebuklais rengėjo ir šeimininko asmuo mergaitėms atrodė patrauklus, bet ir nepaliečiamas, beveik nepasiekiamas meilei, – toks nepasiekiamas, jog ir kaimo kavalieriai, tokio žavesio pagauti, nedegė pavydu. Bet praeidavo antras, trečias, penktas spektaklis, ir pasikartodavo sena kaip pasaulis istorija.

Paraska iš Pirogovkos arba Marusia iš Volovų viensėdijų prisimindavo, kad raudoni skruostai, juodi antakiai, – pagaliau netik tie juodieji, – ir degančios akys, spindinčios naujumu ir madingai sukirptos kartūno suknelės, apgaubiančios miriadus tikrai neabejotinių brangenybių, itališkai ukrainietiškas skambėjimas raidės „l“, kuria kaip reikiant ištarti moka tik mergaitės – „kazala“, „kupovala“, – kad tai iš tikrųjų tokia jėga, kuri toli pralenkia ne tiktai scenines gorkiečių gudrybes, bet ir apskritai visokią, net ir pačią amerikoniškiausią, techniką.

Ir kada visos šios jėgos buvo paleidžiamos veikti, auklėtinių nepasiekiamumas garuote išgaruodavo. Ateidavo momentas, kad kolonistas po spektaklio ateidavo pas mane ir begėdiškai meluodavo:

– Antonai Semionovičiau, leiskite palydėti pirogoviškes mergaites, nes jos vienos bijosi.

Šiuose žodžiuose buvo sukoncentruota nepaprastai daug melo, nes ir prašytojui, ir man buvo puikiai žinoma, kad niekas čia nesibijo, nieko nereikia lydėti, kad „mergaitės“ daugiskaitoje – hiperbolė ir kad jokio leidimo nereikia: blogiausiu atveju, bailiosios žiūrovės eskortas bus suorganizuotas be jokio leidimo.

Ir todėl aš leisdavau, nuslopindamas savo pedagoginės sielos gelmėse aiškiai jaučiamą sutrikimą. Kaip žinoma, pedagogika griežtai atmeta meilę, laikydama, kad šita „dominantė“ gali pasireikšti tiktai tada, kai jau visiškai išryškėja auklėjamojo poveikio nesėkmė. Visais laikais ir visų tautų pedagogai neapkentė meilės. Ir man buvo nemalonu, ir pavydas ėmė matant, kai vienas arba kitas auklėtinis, apleisdamas … bendrą susirinkimą, paniekinančiai nubloškęs knygą, numojęs ranka į visas aktyvaus ir sąmoningo kolektyvo nario ypatybes, ima atkakliai pripažinti autoritetą tik Marusios arba Natašos, būtybių, nepalyginti žemesnių už mane pedagoginiu … ir moraliniu atžvilgiu. Bet aš visada buvau linkęs pagalvoti ir neskubėjau suteikti pavydui kokių nors teisių. Mano bendradarbiai kolonijoje ir ypač liaudies švietimo skyriaus veikėjai buvo už mane griežtesni ir smarkiai jaudinsi dėl nenumatyto ir neplanuoto Amūro įsikišimo …

Aš nutariau nepersekioti įsimylėjelių savo pedagoginiu įsikišimu, juoba kad jie neišeidavo iš padorumo ribų.

Ištrauka: A. Makarenka (1950). Pedagoginė poema. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.  300-302 p.

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here