Antropologas V. Čiubrinskas apie emigraciją: „Reikėtų įsiklausyti, ką sako tie, kurie grįžta ir vėl išvyksta“

0

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, VDU Socialinės antropologijos centro vadovas Vytis Čiubrinskas neseniai grįžo iš Indijos, kur vykdė lauko tyrimą Pandžabo kaimuose. Mokslininkas pusantro mėnesio gyveno indų šeimose, betarpiškai stebėjo jų santykius, migracinį elgesį.

Antropologijos profesoriaus tyrinėjimų sritis – emigracija ir grįžtamoji migracija – yra ypač aktuali tema ir Lietuvai. Masiškai emigruojantys piliečiai – vienas didžiausių mūsų valstybės skaudulių.

Nepaisant to, V. Čiubrinskas nelinkęs šio proceso pernelyg dramatizuoti, nes, pasak jo, žmonių judėjimas vyko visais laikais. Vis dėlto, mokslininkas pabrėžė, jog norint susigrąžinti išvykusius tautiečius, reikia ne tik formalaus valstybės palaikymo.

„Reikėtų įsiklausyti, ką akcentuoja grįžusieji, kurie nepritampa ir vėl išvažiuoja. Tai – Lietuvoje patiriamas tarpusavio santykių grubumas. Kai išvažiuoji į tolimą šalį, pamatai didžiulį šilumos, gerumo vienas kitam demonstravimą. Nebūtinai ta šiluma giluminė ir labai nuoširdi, bet ji yra etikete, ji yra būtina paviršiniame kultūriniame lygyje“, – pastebėjo profesorius.

Papasakokite apie vietovę, kurioje vykdėte tyrimą. Kaip emigracija atrodo Indijoje?

Tyrimą vykdžiau Šiaurės Indijoje, Pandžabo valstijoje, kuri yra prie pat Pakistano sienos. Šioje vietoje po Indijos padalijimo 1947-48 metais, kuomet susikūrė Pakistanas, o vėliau ir Bangladešas, vyko daug prievartinės emigracijos.

Reikia skirti ekonominę ir prievartinę emigraciją. Prievartinės emigracijos paliesti žmonės paprastai labiau linkę palaikyti ryšį su savo per prievartą palikta valstybe.

Lietuvoje tokia emigracija vyko Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai žmonės bėgo nuo komunizmo represijų. Svetur jie puoselėjo savo tautiškumą, o vėliau suvaidino labai svarbų vaidmenį atkuriant nepriklausomybę – juk visi trys Baltijos šalių prezidentai buvo iš diasporų užsienyje. Estijos – iš Švedijos, Latvijos – iš Kanados, o Valdas Adamkus iš JAV.

Pandžabo valstijoje (ji maždaug Lietuvos dydžio) labai svarbią ryšio su emigrantais palaikymo funkciją atlieka čia dominuojanti sikhų religija. Sikhai turi tradiciją aukoti 10 proc. pajamų vargstantiems ir bendruomeniniams pietums savo šventyklose.

Tad emigrantai, kurių dauguma įsikūrę Kanadoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje ar Australijoje, aukoja savo kraštui ir patys laikinai sugrįždami inicijuoja Pandžabo kaimų modernizavimą, įvedant kanalizaciją, grindžiant gatves ir kremavimo vietas, montuojant saulės baterijas ir taip aprūpinant elektros energija mokyklas, steigiant naujas mokyklas, kuriose dėstoma anglų kalba, rengiant medicininės profilaktikos (regos ar vėžinių susirgimų patikrinimo) stovyklas, statant stadionus ir vaikų žaidimų aikšteles ir t. t. Tai ypač kontrastuoja su nemodernizuotais, pavyzdžiui, bendru šuliniu besinaudojančiais skurdžiais kaimais.

Pandžabo valstijos valdžia palaiko tas iniciatyvas, pridėdama lėšų ir nuo savęs.

Nustebino dideli atlyginimai specialistams

Emigracija Lietuvoje piešiama kaip didžiulis blogis, o žmonių susigrąžinimo klausimas – neįveikiamas galvosūkis. Gal Indijoje tai apskritai ne problema, kai turi beveik pusantro milijardo gyventojų?

Taip, Indija emigracijos taip smarkiai nedramatizuoja, bet ir imasi veiksmų, kad emigrantai grįžtų ar palaikytų ryšį su tėvyne.

Indijoje yra nepaprastai daug vadinamojo „protų nutekėjimo“ – Pandžabo miestuose vos ne ant kiekvieno stulpo mačiau skelbimus: skubėkite laikyti anglų kalbos egzaminus, nes tai labai svarbu stojant mokytis Anglijoje, Australijoje ar Kanadoje. Taip jaunimas išjuda iš šalies, ir jų susigrąžinimo klausimai yra žymiai sudėtingesni.

Tačiau būdamas Indijoje nusistebėjau didžiuliais atlyginimais profesionalams – ar tai būtų profesoriai, ar medikai. Jie bent 2-3 kartus didesni nei Lietuvoje, nors bendrojo vidaus produkto koeficientas daug mažesnis. Tik tų gerai apmokamų darbo vietų valstybėje santykinai nėra daug. Vis dėlto, iš emigracijos sugrįžusių specialistų ten laukia geresnės finansinės sąlygos nei pas mus.

Be to, Indija palaiko ryšį su išvykusiais tautiečiais, kiekvienam jų suteikdama Indijoje negyvenančio asmens (angl. Non-Resident Indian – NRI) arba (Overseas Citizen of India – OCI) statusą.

Turėjau reikalų su įvairiomis Indijos įstaigomis ir buvau nustebęs, kad mane ten pradėjo vadinti NRI. Sakau, aš nesu NRI, aš esu užsienietis. Bet po kiek laiko jie ir vėl – NRI. Tada supratau, kad nepaprastai daug dėmesio Indijoje skiriama tam, kuris yra jiems artimesnis nei paprastas užsienietis. Tas, kuris turi su jais reikalų, jau laikomas savu.

Indija savo išvykusiems tautiečiams suteikia ir daugiau įvairių statusų, kurie yra kaip etiketė, kaip pažymėjimas, vietinis pasas. Ir tas statuso suteikimas turi poveikį. Galėčiau tai palyginti su Lenko korta, kurios pagalba Lenkija savo tautiečius Baltarusijoje, Ukrainoje ar Lietuvoje palaiko savo orbitoje.

Be to, daug indų emigrantų grįžta dėl sutartinių vedybų, šeimos ir nuosavybės priežiūros reikalų.

Taip pat reikėtų įvertinti ir didesnį indų prisirišimą prie giminės, šeimos, glaudesnius tarpusavio ryšius, ko Lietuvoje jau seniai nėra. Indai net ir išeivijoje dažnai gyvena išplėstinėmis šeimomis. Jei dar prie to pridedame valstybės ištiestą ranką, jie jaučiasi labai gerai. Jie jaučiasi gyveną ir čia, ir ten, jie yra reikalingi ir čia, ir ten. Šį prasmingumo jausmą aš iš jų patyriau.

Kodėl indai išlaiko stiprius šeimos ryšius, o mes taip susvetimėjome? Daug kas dėl to kaltina šiuolaikines technologijas, bet ar tikrai kaltos jos?

Labiausiai tą lemia individualizmo proveržis, individo akcentavimas. Antra, nuvertintas kolektyvizmas, nes jis stipriai susikompromitavo per sovietinį laikotarpį. O svarbiausia – standartizuotas vakarietiškas modelis: monogaminė branduolinė šeima ir jos trupėjimas iki vos dviejų asmenų be palikuonių.

Didelį postūmį šeiminių-gimininių ryšių susilpnėjimui duoda ir urbanizacijos procesai, kai iš kaimo judama į miestą, iš jo į didmiestį, o dar didesnį – atsidariusios sienos ir emigracija.

Taip pat diegiamas principas „siek ir pasieksi, esi savo laimės kalvis“. O kai sieki visko pats, be jokio šeimos ar artimųjų palaikymo, tai nebūtinai jiems turi ir atsiskaityti. Kitaip tariant, tai yra modernizacijos abėcėlė, kuri veda į susiaurėjusius ir sutraukytus santykius.

Tuo tarpu Rytų ir Pietų šalių gyventojai susideda pinigų, kad išleistų vieną savo giminaitį mokytis ar dirbti į Vakarus, tam prasigyvenus, netrukus važiuoja antras, trečias ir taip toliau. Tai vadinamoji grandininė emigracija, kurią lemia stiprūs giminaičių ryšiai. Tai rodo kad ir minėtosios sutartinės vedybos.

Bet yra ir atgalinis judėjimas. Tyrinėdamas grįžtamąją migraciją iš JAV į Lietuvą, esu užfiksavęs nuostatą, kad jei jau aš kažką pasiekiau, pavyzdžiui, baigiau Harvardo universitetą, tai turiu ir pasidalinti. Todėl grįžtu, kad ir laikinai, į savo tėvų žemę ir savo patirtį, išmanymą, iniciatyvas išdalinu. Todėl negalime sakyti, kad viskas juda tik ryšių nutraukimo linkme.

Nuoširdumo trūksta, skundų – per daug

Ar galima išugdyti tokią pareigą – jei išvažiavęs kažką išmokau, pasiekiau, tai dabar turėčiau tuo pasidalinti su likusiais tėvynėje?

Tai labai priklauso nuo auklėjimo. Pavyzdžiui, kodėl dalis išeivių iš Lietuvos, bėgusių nuo komunizmo, vėliau grįžo? Todėl, kad jie buvo auklėti lietuviška dvasia: jiems buvo pasakojama apie tėvynę ir jos kultūrą. Labai svarbu, kaip išeiviai ir emigrantai auklėja, lavina, moko savo vaikus.

Tarp kitko, pastebėjau, kad lietuvių diasporose užsienyje labai rūpinamasi, kad vaikai lankytų šeštadienines lietuviškas mokyklas. Todėl svarbu, kad tokios mokyklos ten būtų steigiamos, kad būtų organizuojamos vaikų atostogos Lietuvoje, kad jie praleistų atostogas pas močiutes ir senelius, kad užmegztų ryšį.

Žinoma, visada norisi daugiau ir geriau, bet Lietuva nestovi vietoje. Veikia „Globali Lietuva“ programa, iniciatyva „Kurk Lietuvai“, auga nevyriausybinių organizacijų tinklas. Taip pat ruošiamasi Lietuvos mokyklose priimti daugiau iš diasporų grįžtančių vaikų, kad jie galėtų lengviau integruotis.

Ką dar Lietuva galėtų padaryti, kad emigrantai norėtų grįžti?

Reikėtų įsiklausyti, ką akcentuoja grįžusieji, kurie nepritampa ir vėl išvažiuoja. Tai – Lietuvoje patiriamas didžiulis santykių grubumas. Kai išvažiuoji, pamatai, kiek tarpusavio šilumos žmonės turi, pamatai didžiulį gerumo vienas kitam demonstravimą. Nebūtinai ta šiluma giluminė ir labai nuoširdi, bet ji yra etikete, ji yra būtina paviršiniame kultūriniame lygyje.

Pavyzdžiui, Indija. Manęs klausia: kur tu ten buvai, ką veikei, juk ten pavojinga. Na, aišku, reikia pasisaugoti, bet kur nevalgyti ir bet kur vandens negerti. Bet žmonių gerumas, svetingumas viską atperka.

O Lietuvoje vis dėlto mažai vienas kitam rodome pagarbos, kalbant tiek apie darbdavius ir dirbančiuosius, tiek apie žmonių tarpusavio santykius. Tai labai žeidžia… Kita vertus, matau ir kitų pavyzdžių – tai jaunoji karta ir ypač tie jaunuoliai, kurie „paragavo“ emigracijos, o vėliau sugrįžo. Jų elgesys jau kitoks.

Daugybė vakariečių, įskaitant ir lietuvius, apie skurstančius indus atsiliepia su panieka, o, pasirodo, patys yra nelaimingesni.

Nepasakyčiau, kad esame daug nelaimingesni. Jiems mes atrodome labai laimingi, nes labai daug ko turim. Jie turi daug mažiau. Tačiau geba tuo pasitenkinti. Jie neturi to stipraus troškimo pinigams ir skundimosi gyvenimu. Įdomiausia, kad paskui sutinki tuos besiskundžiančius tarpiniame oro uoste, perlipančius iš lėktuvo į lėktuvą savo pramogų kelionėse, o jie vis tiek skundžiasi, kad jų atlyginimai per maži.

Indijoje žmonės jaučiasi savo nišoje. Tą lemia vis dar gajus skirstymas į kastas. Jie vadovaujasi požiūriu: turi ir turėk savo gyvenimą.

Kita vertus, visiškai apibendrinti negalima, nes Indija yra milžiniška. Visi esame girdėję apie Indiją sakant, kad tai didžiausia demokratija pasaulyje. Ir nors tai yra laikraštinė klišė ir „didžiausia“ reiškia gyventojų skaičių, tačiau turiu pripažinti, kad demokratija ten iš tikrųjų veikia. Ten atitinkamai veikia daug įvairių kairiųjų judėjimų, partijų, mitingų, kurie siekia panaikinti kastų sistema pagrįstą mąstymą, kovoja prieš šiuo metu valdančią hinduistinę partiją ir pan. Daugiausia tokios idėjos paplitusios tarp studentų, aukštesnio išsilavinimo žmonių, vidurinio sluoksnio atstovų. Vis dėlto, šių žmonių skaičius Indijoje yra santykinai mažas, kad artimiausiu metu ką nors pakeistų.

Apskritai, modernėjimas Indijoje yra akivaizdus. Pavyzdžiui, laikraščiuose vis dar gali rasti daugybę vedybinių skelbimų, kuriuose nurodomas pageidavimas tuoktis būtinai su tos, o ne kitos kastos atstovu, tačiau vis dažniau to nepaisoma. Ypač didžiuosiuose miestuose, kur vis daugiau porų tuokiasi iš meilės. Tai reiškia, kad nebūtinai su tėvų sutikimu. Manau, kad ilgainiui indų individualizmas stiprės, ir ryšių trūkinėjimas čia taip pat įgaus pagreitį.

Randasi naujas identitetas – europiečio, globaliečio

Pasaulis tampa vis globalesnis, tad ar verta priešintis emigracijai?

Visais laikais migracija vyko ir vyks. Viena pagrindinių dilemų emigruojant – ar patriotiška palikti savo šalį? Šiandien šis klausimas sprendžiasi labai aiškiai, nes matome, kad didėja vadinamasis transnacionalizmas – mažėja valstybės svarba, o į pirmą vietą iškyla žmonių ryšiai. Jie tampa vis labiau nepaisantys atstumų ir valstybių sienų, palaikomi internetu bei atpigusiais skrydžiais. Taip patriotizmas virsta labiau kultūriniu.

Pavyzdžiui, Čikagoje mano tirti Centrinės ir Rytų Europos kilmės imigrantai kalba kelių kalbų mišiniu ir save identifikuoja kaip europiečius, o ne konkrečios valstybės gyventojus. Reiškia, jie kuria naują – Europos valstybės – identitetą.

Nustebino ir tyrimo, kuriame dalyvavo Klaipėdos rusai, rezultatai. Paaiškėjo, kad jie save pirmiausia laiko eurosąjungiečiais, po to sieja su Lietuva ir tik galiausiai su Rusija.

Reikia suprasti, kad globalizacija nėra tik supanašėjimas. Globalizacija yra ir fragmentacija, kai mažuma pradeda jaustis priešinga daugumai ir reikštis kaip mažuma. Taigi skirtumų didėjimas taip pat yra globalizacijos dalis.

Stebite žmones, jų santykius, judėjimą, maišymąsi. Žinote istorinius ir dabartinius procesus. Jūsų nuomone, kaip turėtų atrodyti pasaulis po 100 metų?

Sunkus klausimas. Gali būti, kad toliau judėsime globaliojo identiteto linkme, daugės pasaulinio arba kosmopolitinio identiteto. Jau dabar tai ypač juntama pasaulio megapoliuose: Singapūre, Londone, Mumbajuje, Honkonge ir taip toliau. Tik tas kosmopolitizmas nereikš savo „šaknų“, t. y. kilmės ignoravimo. Manau, turėtų daugėti kosmopolitizmo su „šaknimis“.

Kita vertus, negali garantuoti, kad nebus konfliktų, nes skirtybių išryškėjimas yra globalizacijos atoveiksmis. Ar tą fragmentaciją bus lengva suvaldyti? Ar neišsiplėtos fundamentalizmas? Ar neturėsime karų, kurie kils kovojant už išlikimą? Tai ateities klausimai.

O kaip Lietuva? Ar ji po 100 metų vis dar gyvuos?

Čia klausimas labiau ne apie valstybę. Klausimas – ar kultūra, kalba išliks. Remdamasis praeitimi manau, kad turėtų išlikti. Bet kad sumažės tų, kurie save laiko lietuviais, ir padaugės tų, kurie save laikys pirmiausia europiečiais ar globaliečiais, o po to – lietuviais, labai tikėtina.

Tačiau tai nereiškia, kad neliks tų žmonių, kurie palaiko ir puoselėja atskirumą. Tokių pavyzdžių galima rasti net mažesnėse šalyse už Lietuvą. Aš būčiau linkęs pasitikėti savimi ir į ateitį žvelgti optimistiškai.

Mūsų kalba yra išsiskirianti, ne tokia kaip kitos, o kalba – tai mąstymas, vaizduotė, kognityvinis kodas. Todėl yra svarbus ugdymas, lavinimas, folkloras, menai – lietuviškojo identiteto diegimas.  Kita vertus, ir du ar vienas milijonas kartais gali būti daugiau nei trys.

Dalintis: