„Lietuva yra viena sunkiausiai dirbančių šalių, tačiau už tai gauna turbūt mažiausią atlygį Europoje. Jei uždirbi tik 700 eurų į mėnesį, negali tikėtis, kad gyvensi kaip europietis“, – sako amerikiečių profesorius, antropologas Victoras de Munckas, dirbęs Valstybiniame Niujorko universitete ir sukaupęs didelę tyrimų patirtį Šri Lankoje, Makedonijoje, Rusijoje, Lietuvoje ir JAV. Šiandien mokslininkas dirba Vytauto Didžiojo universitete (VDU) – vykdo tyrimus Socialinės antropologijos centre ir dėsto Socialinės antropologijos studentams.

Socialinė antropologija – mokslas, tyrinėjantis žmonių bendruomenes, kultūras. Kaip manote, kuo toks mokslas reikšmingas šiandien?

MunckasTai yra vienas svarbiausių, jei ne pats svarbiausias mokslas. Visų pirma, todėl, kad socialiniai antropologai tyrinėja kultūrą – o kultūra yra simbolių sistema, kurią mes naudojame kurdami prasmę savo gyvenime. Kultūra apima ne tik kalbą, bet ir vertybes, įsitikinimus, komunikaciją gestais, taisykles, kurių laikomės: kaip valgome, tuokiamės, praktikuojame religiją ir taip toliau.

Kita priežastis – antropologai yra vieni iš nedaugelio mokslininkų, kurie taiko dalyvaujantį stebėjimą, tai yra, kai tyrėjas ne tik stebi, bet ir pats gyvena tiriamoje bendruomenėje, įsitraukia į tiriamųjų gyvenimą. Visi socialiniai mokslai gali būti veiksmingi tik tuomet, jei jų teorijos atitinka tai, kas vyksta realiame gyvenime. O būtent tai antropologai ir siekia išsiaiškinti: kaip žmonės gyvena natūralioje aplinkoje. Didesnio sąlyčio su realybe dažnai trūksta, kai apsiribojama tik apklausomis arba interviu.

Galiausiai, šiandien pasaulis darosi vis labiau fragmentiškas – tarp mūsų vis daugėja svetimų bendruomenių. Net ir savoje bendruomenėje, atsiranda susiskaldymų – pavyzdžiui, Lietuvoje yra giliai tikintys katalikai ir ateistai, skirtingos kartos, skirtingos ekonominės padėtys ir t. t. O tada į šalį dar atvyksta imigrantai ir jau prireikia tam tikro globalaus supratimo, ne tik vietinio, reikia suvokti, koks yra kitų žmonių kultūrinis santykis su pasauliu, suprasti ir įvertinti, kodėl jų požiūris, elgesys yra toks ar kitoks. Šias žinias ir suteikia socialinė antropologija.

Jūs esate parengęs tyrimų įdomiomis temomis įvairiuose kraštuose – stebėjote bendruomenes Šri Lankoje, Makedonijoje, kitose šalyse. Vieną įdomesnių tyrimų vykdėte Lietuvoje, JAV ir Rusijoje – palyginote, kaip šiose valstybėse suvokiama romantinė meilė. Ką atskleidė šis tyrimas?

 Daromės vis labiau socialiai judrūs, išsiskiriame vieni iš kitų kaip individai, todėl romantinė meilė taip pat kinta. Anksčiau buvo juntamas socialinis spaudimas vesti deramą žmogų, išlikti santuokoje. Dabar tai yra individualus pasirinkimas ir skyrybos jau nėra tokios stigmatizuotos. Smarkiai pasikeitė visa susitikinėjimo kultūra, o savo ruožtu buvo paveikta ir šeimos struktūra.

Tyrimo tikslas buvo palyginti romantinės meilės kultūrinius konstruktus JAV, Lietuvoje ir Rusijoje. Atradau reikšmingų skirtumų, tačiau manau, kad nuo to laiko daug kas pasikeitė – dauguma duomenų buvo surinkta 2003-2005 metais.

Lietuvoje pastebėta tendencija, kad romantiška meilė suprantama kaip laikinas tarpsnis – poetiškas pereinamasis laikotarpis. Daug žmonių ją susiejo su Disneilendu, šampanu, muilo burbulais, kažkuo, kas netikra ir greitai pasibaigia. Ir tik po šio etapo, jei jis įveikiamas, gali atsirasti tikra meilė ir draugystė. Tuo tarpu amerikiečiams romantinė meilė reiškia, kad tavo mylimas žmogus yra ir tavo geriausias draugas, tai nėra kažkokia fantazija, o tikrovė, ir ji vystoma per draugystę. Na, o Rusijoje, kaip ir Lietuvoje, žmonės akcentavo romantikos laikinumą ir nekalbėjo apie draugystę.

Visose trijose šalyse apklausiau po 80 žmonių ir nei Rusijoje, nei Lietuvoje, nė vienas žmogus nepaminėjo draugystės arba saugumo jausmo būnant greta mylimo žmogaus, tuo tarpu JAV juos paminėjo beveik visi – tai didelis skirtumas.

Kaip paaiškintumėte tokį skirtumą? Kodėl romantika šiose šalyse suvokiama taip skirtingai?

Lietuvoje, Rusijoje ir kitose Europos šalyse, pradėję eiti į pirmą klasę, bene visus likusius mokyklos metus praleidžiate su tais pačiais klasiokais. Tad ir draugai mokykloje mažai keičiasi, per ilgus metus išvystomos stiprios draugystės, kurios neretai išlieka visam gyvenimui.

JAV mokyklose mokinių sudėtis klasėse nuolat keičiasi, todėl čia įprastos trumpalaikės draugystės. Septintoje klasėje mokiniai pradeda keistis net priklausomai nuo atskiros pamokos, pavyzdžiui, istorijos, matematikos. Taigi, kuriami silpni ryšiai. O Lietuvoje ir Rusijoje draugystė vystoma per stiprius ryšius, todėl ten romantiška meilė negali išplėtoti ir draugystės su tuo pačiu žmogumi, nes tvirtai draugystei sukurti reikia labai daug laiko, priešingai nei JAV, kur ryšiai kuriami lengvai.

Išsiskyrimas amerikiečiui yra didžiulis smūgis, nes tave paliko ne tik mylimasis, bet ir geriausias draugas, tuo tarpu lietuviai ir rusai jį išgyvena lengviau – taip, jiems tai irgi gali būti asmeninė tragedija, tačiau kultūriškai šiose šalyse su išsiskyrimu pridera susitaikyti greičiau, nes jis suprantamas kaip trumpalaikė, poetiška akimirka, jūs nebuvote artimi draugai.

Remdamasis savo tyrimais, argumentuočiau, kad romantiška meilė yra socialinė ir psichologinė universalija. Kitaip tariant, visuomenei romantinė meilė yra reikalinga tam, kad žmonės laikytųsi drauge, o psichologijoje egzistuoja tam tikra „meilės chemija“, kuri skatina prisirišti prie kito žmogaus. Kultūriškai ji nėra universali – yra daug kultūrų, kuriose romantiška meilė kaip santuokos sąlyga yra draudžiama.

Romantiška meilė nuslopina žmogaus ekonominius interesus, nes paprastai tokiuose santykiuose galvoji apie tai, kas geriausia kitam, o ne sau. Taip yra ir su politine veikla – ji neveiks, jei joje nebus tokios meilės atspindžio. Pavyzdžiui, kovodami su ekonomine nelygybe, žmonės turi aukotis, o tam reikia, kad jie jaustų prisirišimą prie tų, dėl kurių jie aukojasi. Romantinė meilė yra tarsi stichinė jėga, leidžianti žmonėms elgtis altruistiškai. Vien ideologijos nepakanka, nes jei tau nerūpi kiti, tu dėl jų nesiaukosi.

Kartu su žmona antropologe Trini de Munck ir dviem studentais iš Lietuvos parengėte knygą „Patirti Vilnių“ („Experiencing Vilnius“): antropologiškai ištyrėte gyvenimą Vilniuje. Ką sužinojote apie gyvenimą Lietuvos sostinėje?

Ši knyga – tai dialogas tarp vietinių ir pašaliečių apie kultūrą ir patirtis Vilniuje. Antropologijoje paprastai tik antropologas tyrinėja žmones. Tuo tarpu šiuo atveju vietiniai galėjo atsakyti į mūsų pastabas: du lietuviai knygoje komentavo apie tai, ką mes su žmona atradome. Buvo daug apsikeitimų nuomonėmis, gavome pastabų, kad kažką supratome neteisingai. Tai atvėrė akis: pagyvenęs Vilniuje metus gali įsivaizduoti, kad tavo patirtis šiame mieste leidžia daryti tam tikras išvadas, tačiau jei negyvenai bute su jo savininke, kuri ten sėdi ir saugo savo gėles ir agurkus šaldytuve, tai iš tiesų tu nelabai išmanai, ką reiškia būti studentu Vilniuje.

Knyga pasirodė 2010 metais, medžiagą jai surinkote dar anksčiau. Ar per tą laiką pastebėjote ženklių pasikeitimų Vilniaus ir Lietuvos kasdienybėje?

Knygos medžiaga buvo parengta kai Lietuva jungėsi prie ES, 2003-2004 metais. Buvo juntamas entuziazmas, tai buvo džiaugsmingas laikas. Pamenu, kaip tuometinis JAV prezidentas G. W. Bushas atvyko čia ir sakė kalbą: „Visi, kurie yra Lietuvos priešai, taip pat yra ir JAV priešai“. Tad buvo daug susijaudinimo ir, be abejo, buvo padidėjusių lūkesčių laikas.

Tačiau vienas iš mano apklaustų žmonių, kalbėdamas apie atviras sienas, tuomet pranašavo, kad visi paliks Lietuvą, išvyks į Europą ir paskutinis „užrakins duris“, vaizdžiai tariant. Taip nenutiko, bet migracija išties tapo problema, su kuria reikia kovoti – tai vienas ryškesnių pasikeitimų. 2004-aisiais Lietuvoje buvo apie 3,4 mln. gyventojų, o šiandien jų yra apie 2,8 milijono ir vis mažėja. ES nebuvo panacėja, ji ne tik išsprendė, bet ir sukūrė problemų, todėl santykiai tarp sąjungos ir Lietuvos yra paradoksalūs, dialektiškai painūs.

Kitas skirtumas yra padidėjęs atotrūkis tarp Vilniaus ir likusios šalies dalies. Kapitalo srautai į sostinę yra per dideli, o į kitus, mažesnius miestus ir miestelius – per maži. Vienas demografas pagal savo tyrimus konstatavo, kad 30 procentų Lietuvos kaimo gyvena Afrikos lygyje. Taip pat turime problemų dėl korupcijos, pasitikėjimo tarp tautos ir valdžios bei kaip vietiniai vertina atvykstančius migrantus. Imigrantų humanizavimas yra labai svarbus klausimas, kurį gali spręsti antropologai. Galiausiai, žmonės jaučiasi, lyg jiems turi grąžinti skolą, jie nepakankamai uždirba. Lietuva yra viena sunkiausiai dirbančių šalių, tačiau už tai gauna turbūt mažiausią atlygį Europoje. Jei uždirbi tik 700 eurų į mėnesį, negali tikėtis, kad gyvensi kaip europietis, pavyzdžiui, Olandijoje, kur už tą patį darbą gautum 3000 eurų.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Martynas Gedvila