Kai žmonės tuokiasi, jie galvoja, kad gyvens visą gyvenimą kartu, bet Lietuvos statistika rodo, kad išsiskiria 60 proc. susituokusių žmonių. po kurio laiko išsiskyrę žmonės sukuria naujas šeimas arba tampa partneriais su nauju gyvenimo draugu ar drauge. Neretai vienas ar abu nauji sutuoktiniai ar partneriai turi vaikų iš ankstesnės santuokos ar partnerystės. Tokie vaikai yra patyrę vieną iš didžiausių psichologinių traumų – tėvų skyrybas ir tai turi neigiamą poveikį jų gyvenimui. Tokie vaikai yra labai jautrūs, nepatiklūs ir pažeidžiami. Jiems sunku priimti naują mamos draugą ir tėčio draugę. Kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis suaugusieji (naujas mamos draugas ir tėčio draugė) ir ko jiems nereiktų daryti, kad padėtų vaikams geriau jaustis?

Nesistenkite būti geresniu už vaiko mamą ar tėtį

Neretai ne tik vyrai, bet ir moterys nežino, kaip elgtis su naujo gyvenimo draugo vaikais, todėl sąmoningai arba nesąmoningai gali konkuruoti su tikruoju vaiko tėčiu ar mama. Tai reiškia, kad toks žmogus stengiasi vaikui parodyti, kad jis yra geresnis už vaiko tikrą mamą ar tėti. Jis perka brangiai kainuojančius žaislus, drabužius, saldumynus arba iš kelionių parveža ypatingų lauktuvių,. Kitaip tariat duoda vaikui tokių dalykų, kurių tikrasis tėtis ar mama negalėtų vaikui duoti. Be to, toks žmogus gali net nepastebėti, kaip nejučiomis pradeda kritikuoti vaiko mamą ar tėtį. Jis gali sakyti kažką panašaus į tai: „tavo plaukučiai tokie susivėlę… Tikriausiai tau jų mamytė nesušukavo…“ arba „ir vėl buvote tame pačiame kino teatre… Tikriausiai tau jis jau nusibodo…“ Vaikams skaudu tai girdėti. Jie nenori, kad jų tikrieji tėvai, kad ir kokie jie bebūtų, būtų kritikuojami. Kiekvienas vaikas nori, kad jo mama arba tėtis būtų pats geriausias, todėl nereiktų kritikuoti tikrųjų tėvų, bet žymiai geriau pasakyti ką nors pozityvaus, pavyzdžiui, „kokius gražius plaukų segtukus tau nupirko mamytė“ arba „kaip smagu, kad su tėčiu nuėjote į kino teatrą“. Svarbiausiai tai sakyti nuoširdžiai, o neapsimetinėti. Tikit ar ne, bet vaikai labai gerai atskiria, kada jiems meluojama, o kada sakoma tiesa.

Neturėkite iš ankstinių nuostatų, kad vaikas jūsų nepriims

Žmonės, kurie nepasitiki savimi, gali pernelyg sureikšminti gyvenimo draugo vaiko negatyvias reakcijas. Vienaip ar kitaip tokios vaiko reakcijos pasitaiko dažniau ar rečiau, tačiau jos yra neišvengiamos ir tam reikėtų iš anksto pasiruošti, nes susidūrus su vaiko negatyviomis emocinėmis reakcijomis ar pasipriešinančiu elgesiu, gali kilti tokios mintys: „vaikas manęs nemėgsta“, „man nepavyks rasti su juo bendros kalbos“, „neverta daugiau stengtis, nes vis tiek tas pats“. Toks mąstymas yra žalingas, nes suaugęs žmogus nesiims iniciatyvos užmegzti draugišką ryšį su vaiku. Visada reikia prisiminti, kad skyrybas patyrę vaikai yra labai pažeidžiami, ir ne jie turi padėti suaugusiesiems jaustis gerai, bet suaugusieji turi padaryti viską, kas nuo jų priklauso, net ir nekreipti dėmesio į patirtas asmenines nuoskaudas, kad padėtų vaikams jaustis kiek galima geriau. Šioje situacijoje vertėtų pagalvoti apie tai, „kaip aš pats jausčiausi vaiko vietoje“? „ką aš jausčiau tėčio draugei arba mamos draugui“? „kaip aš norėčiau, kad tėčio draugė ar mamos draugas elgtųsi su manimi“? Paprastai šie klausimai sužadina empatijos jausmą ir suaugusiojo požiūris į vaiką pasikeičia ir jis pradeda elgtis su vaiku kitaip bei tampa jam kantresnis ir supratingesnis.

Nepersistenkite bendraudami su vaiku

Kartais žmonės nuoširdžiai stengiasi pelnyti vaiko palankumą, tačiau persistengdami daro ne tą, ką reikia, ne taip, kaip reikia arba per daug, nei reikia. Kitaip tariant toks žmogus gali užimti vaiką tokiomis veiklomis, kurios vaikui neįdomios arba varginančios, per ilgos. Vaikams sunku išlaikyti sukauptą dėmesį ilgesnį laiką , todėl jiems ta pati veikla greitai nusibosta ir jie ieško vis naujo užsiėmimo. Iš vaiko reakcijos galima pamatyti, kad tas pats žaidimas kelis kartus iš eilės arba ilgi pasakojimai, kurie pačiam suaugusiam įdomūs, vaiką tik vargina. Paprastai tokios veiklos vargina ne tik vaiką, bet ir patį suaugusį, todėl jis gali sakyti kažką panašaus į tai: „aš taip stengiuosi… net iš „kailio neriuosi“, kad tik tam vaikui įtikčiau…“. Va būtent, „iš kailio nertis ir nereikia“ ir įtikti vaikui taip pat nereikia. Čia vertėtų prisiminti, kaip patys jaučiamės, kai mus kiti „užverčia“ daugybe bereikšmių klausimų arba kai tenka išklausyti kažkieno ilgą monologą, kuris mums visai neaktualus. Paprastai iš tokių situacijų norime kuo greičiau pasišalinti, tai kodėl kitaip turėtų reaguoti vaikai?

Nemanipuliuokit ir neapgaudinėkit vaiko

Kai Kurie žmonės yra labai socialūs. Jie lengvai užmezga pokalbį su kitais, sudaro susidomėjusio žmogaus įspūdį ir įdėmiai klauso to, kas yra jiems sakoma. Tokie žmonės nesunkiai užmezga kontaktą ir su vaiku, aktyviai rodo vaikui dėmesį, žavisi tuo, ką vaikas daro, žino kada ir už ką jį pagirti, pozityviai reaguoja į tai, ką vaikas sako. Jie gali sakyti kažką panašaus į tai: „oho kokį įdomų žaidimą tu turi! Ar išmokinsi ir mane juo žaisti“? Ir vos tik pradėjus žaisti, toks žmogus prisimena, kad turi nebaigtų reikalų. Ir tuomet vaikas nebesupranta, ar rūpi jis tam suaugusiajam ar nerūpi. Jis ir nori bendrauti su tuo žmogumi ir kartu žino, kad ir vėl jį paliks, todėl vaikas pradeda nepasitikėti tokiu žmogumi. Juk ir mums, suaugusiems, nesmagu, kai mumis manipuliuoja, jaučiamės tyčia įskaudinti ir dėl to būna liūdna. Vaikai jaučiasi lygiai taip pat, tik jie žymiai jautriau į tai reaguoja, nors ir ne visada tai pasako ir parodo.

Jei nuoširdžiai stengsitės atrasti kelią į vaiko širdį ir nesiimsite anksčiau minėtų gudrybių, kad ir turėdami geriausių tikslų, anksčiau ar vėliau Jums tikrai tai pavyks. Kartu tai sukels pozityvius jausmus ir pasididžiavimą savimi, kad sąžiningai ir nuoširdžiai pelnėte vaiko draugiškumą ir pasitikėjimą, o vaikams patirta psichologinė trauma po tėvų skyrybų nebus tokia didelė. Taigi pirmą žingsnį pasitelkę kantrybę ir ryžtą turi žengti   suaugusieji.

Parengė Eglė Sabaitytė | psyconsult.lt
Iliustracija: Kevin Delvecchio

loading...