Klausimas: Esu močiutė ir labai susirūpinusi savo anūkėliu. Jam nuo rugsėjo 1 eina šešti metai. Darželio negali lankyti. 2-3 dienos darželyje ir temperatūra 39. Tai žinau, kad šeimos problema, vaiką augino, galima sakyti, tik kambaryje, mažai vedė į gryną orą, nevėdino patalpų, tai vaikas ir neatsparus. Bet problema ne čia.

Jis, galima sakyti, nieko nevalgo, išskyrus košes (bet kokias, bulvių, manų…) ir dievina Coca-Colą, prieš kurią esu nusistačiusi. Nors tėvai ją nuperka tikrai retai, bet tos tikrai nori. Valgyti, kai nuvesdavo į darželį, aš paimdavau, tai auklėtoja stebėdavosi, kad nė kąsnio neįdeda į burną, net vandens negeria. Aš tiesiog negaliu patikėti, kaip gali vaikas nenorėti saldumynų, pvz., torto, ledų, saldainių – netgi vaisių!!! Jau nešnekant apie daržoves. Per kokią šventę, tiesiog net nekreipia dėmesio, kad ant stalo maistas, tai tarsi tuščia vieta. Na suprantu, kad vaikai ne viską mėgsta: vieni nevalgo mėsos, kiti žuvies ar šiaip kažko, bet kad nieko??? Ką pasiūlai – atsakymas “mama išvirs košės” ir taip, jei košės nėra, gali išbūti nevalgęs kelias paras.

Pavargau kovoti su tėvais (dukra ir žentu), kad keistų patys mitybos įpročius, nebevirtų košių, gal tada pradės valgyti. Nors anūkas neatrodo sulysęs, atrodo lyg ir sveikas, linksmas. Bijau, kad toliau neišsivystytų kokia liga.  O gal čia kažkoks psichologinis sutrikimas? O gal tiesiog aš per daug rimtai į tai reaguoju? Turiu sūnaus anūkytę, 7 mėn., tai jau dabar tiesia rankutes į maistą, kai mes valgom. Būsiu labai dėkinga už atsakymą ir suteiktą informaciją, ką tokiu atveju turėčiau daryti?  Ačiū.

Komentuoja psichologė Oksana Čekavičienė

Maistas – tai tarsi kuras, kuris užveda variklį tam, kad vyktų judesys. Taip pat ir su vaikais, maistas jiems suteikia energijos, leidžia stiprėti, suteikia daug malonių emocijų, bet kartu ir rūpesčių tėvams. Vaiko valgymo įpročių pradžia formuojasi šeimoje. Tėvų valgymo tradicijos ir įpročiai persiduoda vaikui, jeigu tėvai valgo visavertį maistą, tai jų vaikai neturėtų turėti mitybos problemų.

Jeigu vaikas prie pietų stalo kalbėtų, pavyzdžiui, taip: “Tėtis irgi nevalgo, tai ir aš nevalgysiu!”, tai tokie žodžiai reiškia, kad vaikas kopijuoja tėčio elgesį. Tokiu atveju suaugusiems būtina stebėti savo elgesį, kad suprastų, kiek jis veikia vaiko pasirinkimą ir įpročius.

Vaikų netinkami mitybos įpročiai gana dažnai pasitaikantis reiškinys. Rašote, kad anūkui šešeri ir jo mityba jums kelia nerimą, tačiau neaišku, kiek jau trunka berniuko nevisavertė mityba. Vaikams augant yra gana įprasti fiziologiniai valgymo šuoliai ir nuopuoliai. Jiems tiesiog kažkuriuo metu gali norėtis daugiau arba mažiau maisto. Sykiu, neretai, tėvų lūkesčiai, kiek vaikas suvalgys, neatitinka tikrovės, ypač tai gerai pastebima šeimose, kur vyrauja valgymo kultas ir hipergloba.

Tokiose šeimose nuolat nerimaujama dėl vaiko mitybos. Tėvai ir seneliai vaikus visomis prievartos ir įkalbinėjimo priemonėmis bando primaitinti. Tuomet mažieji išgyvena kaltės jausmus, dėl neišpildytų suaugusių lūkesčių arba atvirkščiai, atsisakydami maisto – atkreipia į save dėmesį ir taip patenkina jo trūkumą.

Teigiate, kad tėvai lyg ir neišreiškia didelio susirūpinimo, dėl savo sūnaus nevalgumo. Tas leidžia įtarti skirtingą Jūsų šeimos narių požiūrį į vaiko mitybą. Matote, jog anūkas nėra sulysęs, atrodo sveikas ir linksmas. Jūsų baimes ir susirūpinimą gal kiek išsklaidytų nuoširdus pokalbis su anūko tėvais, ta tema. Tikrai verta pirmiausiai tarpusavyje pasikalbėti dėl to nevalgumo.

Siekiant objektyviai įvertinti vaiko mitybą būtini stebėjimai. Galima savaitės bėgyje rašyti dienoraštį, kuriame fiksuotumėte ką ir kiek vaikas suvalgo ir išgeria. Stebint vaiko mitybą dar reikėtu atkreipti dėmesį ir į tai, ką jis kalba apie maisto skonį, kvapą, kuris jam patikdavo anksčiau, o dabar pradėjo nepatikti ir jis jo nebevalgo. Pasikeitęs maisto skonis ir kvapas gali byloti apie sveikatos problemas. Savo pastebėjimus galite aptarti su šeimos gydytoju, pasikalbėti apie tai, kiek yra tenkinami vaiko fiziologiniai poreikiai, ar yra sveikatos problemų atsiradimo rizika. Esant reikalui, gydytojas skiria tyrimus ir teikia profesionalias rekomendacijas dėl mitybos, atsižvelgiant į paciento amžių.

Vaiką galima sudominti maistu leidžiant jam rinktis arba gaminant maistą kartu. Apetitą skatina estetiškai, neįprastose induose, žaismingai pateiktas maistas. Geriausia, kai šeima kuo dažniau valgo drauge ir tuo pačiu metu. Valgymo aplinka turi būti rami: be telefonų, televizoriaus, kompiuterio, planšečių. Vaikai patiria daug teigiamų emocijų būdami gamtoje, žaidžiant ir iškylaujant su kitais vaikais. Patartina su vaiku lankytis viešose valgymo vietose – kavinėje, picerijoje. Svarbu skatinti vaiko pasirinkimą, nemenkinti jo nuomonės, nebandyti šaipytis iš pasakytų, gal net ir juokingai skambančių idėjų ar pasiūlymų.

Gniuždymas ir pašiepimai gali lemti vaiko uždarumą, valgio atsisakymą, sumažėjusį aktyvumą, nekalbumą, uždarumą, ko pasekoje krenta bendras organizmo atsparumas. Berniuko emocinei būsenai kenkia ir tai, jei apie jo tėvus kiti atsiliepia blogai, jam girdint. Tada jis gali jausti nuoskaudą ir pyktį ne tik apkalbantiesiems, bet ir tėvams. To pasekoje taip pat gali atsirasti ir tęstis ilgalaikis nevalgumas ar koks kitas netinkamas elgesys.

Padedant vaikui keisti mitybos įpročius svarbu būti jam dėmesingu suaugusiuoju, pakeleiviu vedančiu palaipsniui, be kaltinimo ir susierzinimo, link naujo pasirinkimo. Nereikėtų ant vaiko pykti, dėl to, kad jis nevalgo, nebarti jo, nebrukti jam, kaip pavyzdžio, kitų gerai valgančių vaikų, neversti jaustis kaltam, dėl Afrikoje badaujančių vaikų. Kartais mažieji įtariai žiūri į dar neragautą maistą. Kartais tenka duoti paragauti naujo maisto net iki 6-12, kol  priprantama. Padeda ir toks paprastas pasakymas “gali nevalgyti, bet paragauk”. Nevertėtų duoti užkandžių, vietoje pagrindinių valgių. Jei berniukas nevalgo pietų ar vakarienės, tai nereikia jų keisti jogurtu ar sumuštiniais. Jis turi tiksliai žinoti, kad suvalgys pietus vėliau, kai išalks. Nors, kaip jau minėjau, svarbus ir  mitybos režimas – valgyti tuo pačiu laiku.

Jeigu vaikas dažnai serga ar yra po ligos jo apetitas natūraliai prastėja ir nėra geras dar kurį laiką. Esant raidos sutrikimams, taip pat kartais būdingas išrankumas maistui, neretai patinka vienodas maistas. Pasitaiko ir taip, kad vaikai turi maisto ragavimo baimę – neofobiją. Tuomet jie bijo kažkaip ne taip, jiems patiems, atrodančio maisto spalvos, tekstūros, kvapo, traškesio, skonio ir vengia jo ragauti, dėl savo vaizduotės iliuzijų. Turintiems neofobiją, labiausiai pasišlykštėjimą ir atstūmimą kelia košės ar želatinos konsistencijos maistas. Pasibjaurėjimą gali kelti ir tokie produktai kaip grybai, svogūnai, silkė, žuvis ar mėsa. Jei mažasis nevalgo mėsos arba žuvies – produktus įmaišykite į košes. Košes valgyti nėra blogai, bet kietesnis maistas irgi būtinas, kramtomiesiems ir veido raumenims vystytis.

Visais atvejais padėtu kantrus, pagarbus vaikui elgesys. Kita vertus, ir suaugę, ir vaikai valgo ne viską, kas yra valgoma. Gerbkime vaikų pastangas ragauti naują maistą. Yra daugybe būdų, kaip pasirinkti tinkamą ir sveiką mitybą, tai tik išradingumo, kantrybės ir sveikos nuovokos klausimas.

Oksana Čekavičienė | el.p.: o.cekaviciene@gmail.com

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!