Apie darbą

darbasTada artojas paprašė: „Sakyk mums apie Darbą.“
Ir jisai atsakė:

„Tu dirbi, kad spėtum žengti su žeme ir su žemės siela.
Nes dykinėti – tai tapti svetimam metų laikams, pasišalinti iš gyvenimo eisenos, kuri didingai ir su didžiu nuolankumu traukia link begalybės.

Kai dirbi, tu – fleita, kurios širdyje valandų šnabždesys virsta muzika.
Kas iš jūsų norėtų būti nendre, nebylia ir bebalse, kai visi aplinkui sutartinai dainuoja?

Visada jums sakydavo, jog darbas – prakeiktis, o tarnystė – nelaimė.
O aš sakau jums: kai jūs dirbate, pildosi dalis ankstyvosios žemės svajos, pažadėtos jums dar svajai begimstant,
Ir gyvendami iš darbo jūs iš tikrųjų mylite gyvenimą,
O mylėti gyvenimą per darbą – tai priartėti prie pačių gyvenimo paslapties gelmių.

* * *

Bet jei savo skausme gimimą vadini nelaime, o kūno palaikymą – prakeiksmu, užrašytu tau ant kaktos, tuomet aš atsakau, jog niekas, išskyrus tavo kaktos prakaitą, nenuplaus to, kas užrašyta.

Dar jums sakydavo, kad gyvenimas – tamsa, ir nuvargę jūs patys kartojote tai, ką ištarė nuvargusysis.
O aš sakau, kad gyvenimas tikrai tamsa, jei nėra siekimo.
O bet koks siekimas aklas, jei nėra žinių,
O bet kokios žinios bevertės, jei nedirbate,
O bet koks triūsas tuščias, jei nėra meilės;
O kai dirbate su meile, jūs susiejate save su savimi, ir su kitais, ir su Dievu.

O ką reiškia dirbti su meile?
Tai austi drabužį iš siūlų, ištrauktų iš savo širdies, tarytum tavo mylimasis žadėtų jį nešioti.
Tai statyti namą dėmesingai, tartum savo mylimajam rengtum jį gyventi.
Tai sėti rūpestingai ir nuimti derlių su džiaugsmu, tartum vaisiai būtų skirti valgyti tavo mylimajam.
Tai įpūsti visiems tavo daromiems daiktams savo dvasią.
Ir žinoti, jog visi palaiminti mirusieji stovi šalia ir stebi tave.

Dažnai girdėjau jus sakant lyg pro miegus: „Tas, kuris tašo marmurą ir randa akmenyje savo paties sielos formą, yra kilnesnis už ariantį žemę.
Ir tas, kuris pagauna vaivorykštę, kad perkeltų ją į drobę kaip žmogaus pavidalą, vertas didesnės pagarbos už siuvantį sandalus mūsų kojoms.“
O aš sakau, – ne pro miegus, o visiškai budrus viduryj dienos, – jog vėjas ir mažiausius žolių stiebelius šnekina taip pat švelniai kaip milžiną ąžuolą;
Ir vien tik tas didis, kuris vėjo balsą paverčia daina, dar sušvelninta meilės.

Darbas – tai meilė, tapusi regima.
Ir jei jūs negalite dirbti su meile, o tik su pasibjaurėjimu, geriau palikit savo darbą ir sėskit prie šventyklos vartų prašyti išmaldos iš tų, kurie dirba su džiaugsmu.
Nes jeigu kepat duoną abejingai, jūs kepat karčią duoną, kuri tik pusiau apmalšina žmogaus alkį.
Ir jei jūs su pagieža spaudžiat vynuoges, jūsų pagieža apnuodija vyną.
Ir jeigu jūs dainuojat kaip angelai, bet dainuoti nemėgstat, jūs trukdot žmonėms išgirsti dienos ir nakties balsus.“

Ištrauka:
Kahlil Gibran (2008). Pranašas. Pranašo sodas. Kaunas: Trigrama. 35-38.

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.