22 May 2015, Vienna, Austria --- The Makemakers representing Austria perform on stage during the dress rehearsal for the upcoming 60th annual Eurovision Song Contest in Vienna, May 22, 2015. --- Image by © Christian Bruna/Corbis
© Christian Bruna/Corbis

Mūsų jaunuoliai Monika ir Vaidas, iškovoję garbę minėti ir garsinti Lietuvą Europoje, mums visiems parvežė aštuonioliktą vietą. Už tai pirmiausiai turėtume būti dėkingi jauniems dainininkams.

Kadangi mano sūnūs yra panašaus amžiaus, tai ši tema ir kalbos apie šį duetą buvo aktualios mūsų aplinkoje. Mano jauni pacientai taip pat išsakydavo savo emocijas šiuo klausimu. Kai kurie mūsų piliečių mylėjo šį duetą labai, kiti mažiau, bet svarbiausia – mūsų piliečiai, lietuviai, išvyko į Europą, atstovauti mūsų visų. Ir ne bet kur – o į imperatoriškąją, rafinuotą Vieną. Taigi mūsų, likusiųjų gimtojoje Lietuvoje, pozicija turėtų būti – palaikyti savo žmones. Čia jau kaip ir pareiga – sirgti už savus, galimai netgi atmetant asmenines didesnes ar mažesnes antipatijas, jas versti simpatijomis, palaikyti savus.

Ar tai neturėtų būti mūsų pareiga? Visų likusiųjų? Nedainuojančių, bet laukiančių? Tai natūralus patriotinis jausmas, kuris panašiais atvejais turi (jau nebenaudoju tariamosios nuosakos „turėtų“) būti išreiškiamas, o ne nutylimas. Mūsų žmonėms reikia palaikymo. Kritika ir dar kartą kritika – jai nebe laikas. Antipatijos reiškimas – jau nusikalstamas linkėjimas (žmonės paprasčiau ir suprantamiau sako – „kiaulystė“). Sekiau žiniasklaidą, buvo daug kritiškų pasisakymų apie jau išvykusius Lietuvą atstovauti žmones.

Jų buvo tiek daug – daugiau, negu palaikančių, ir pradėjau nerimauti, kad tai jaunų žmonių nesužlugdytų, neužmuštų jų pasitikėjimo savimi, neįvarytų kompleksų. Gal pateikta kritika ir buvusi teisinga, bet ji tikrai ne laiku, „post factum“. Jei tikrai norima žmogų sužeisti – labai lengvai tą galima padaryti. Pas mus tai jau galima identifikuoti, kaip ryškų, tautinį egzistuojantį jausmą – „įkąsti savam“.

Egzistuoja neapykanta vienas kitam, būdai jai pasireikšti. Tai tampa kultūrine tautine norma, apie tai jau užvedamos diskusijos tarp psichiatrų bei antropologų, vykstant tarptautiniams renginiams. „Lietuvis gerai jaučiasi tol, kol jo kaimynui nėra geriau“. „Kol jo tvora nėra mažesnių ribų, negu kaimyno“. Sąmoningas vengimas tautiečių, gyvenant kitose šalyse – irgi tai iliustruoja. „Jei nenori papildomų problemų – venk tautiečių iš tolo“. Apie tai irgi daug buvo rašyta mūsų žiniasklaidoje. Argi ne liūdna? Blogo linkėjimas kitam (bet kurios tautybės žmogui, o ypač savam) – yra liguistas jausmas, jo mums nereikia, ir jį reikėtų išrauti iš savo širdžių. Kur meilė? Meilė artimui? Savam? Tiesiog meilė. Kur ji? Ko vertas žmogus be meilės?

Savo darbo pradžioje, prieš daug metų, turėjau naujai atvykusią pacientę, ji buvo jau garbingo amžiaus, ir ji liejo ašaras mano kabinete po kažkurio „Žalgirio“ krepšininkų pralaimėjimo, man kalbėjo, kad jai „stojo širdis“, ji „negalėjusi visą naktį miegoti“. Aš tada likau sutrikusi, nes tokių nusiskundimų nebuvau girdėjusi savo darbe. Į močiutes pagal amžių tinkanti moteris man aiškino, kad lietuvybė yra labai svarbus jausmas, jis suteikia daug garbės širdyje. Tokias pamokas gaudavau iš savo pacientų dar tais „gūdžiais sovietiniais laikais“. Kur tai pasidėjo?

Dabar beveik kiekvienas pacientas priduria: „ Gal aš emigruosiu, tai gyvensiu kaip žmogus“. Taip kalba ir paprastų darbininkiškų profesijų atstovai, ir inteligentai, turintys gerą išsilavinimą, bet dėl karjeros galimybių ar pragyvenimui nepakankančių algų puoselėjančių svajones palikti Lietuvą, išvykti dirbti pagal savo specialybę. Ypač pacientai – jauni žmonės, studentai.

Meilės Tėvynei tema ar diskusija mano darbo vietoje skamba neadekvačiai, mano pacientai tik susierzina, kai noriu apie tai kalbėti, ir tokį jausmą priminti. Mano nuostabai, vienas iš jaunuolių išdrožė, kad „Eurovizijos metu“ kartu su savo kompanija sėdėjo viešoje, gėrė alų ir tik kabinėjosi prie mūsų atlikėjų, ieškojo progų „kritikai“ ar tiesiog svaidėsi negatyviomis emocijomis.

Mėginau diskutuoti, pasirodo, vaikinukas nieko prieš Moniką ir Vaidą neturįs, bet tai tiesiog iš bendro negatyvaus nusiteikimo širdyje kylančios replikos, iš nevilties. Pagaliau paliko mano kabinetą, sutikęs su mintimi, kad mūsų duetas buvo tikri „puikučiai, palyginus su kitais dalyviais“. O Monikai ir Vaidui – ačiū už Lietuvos pagarsinimą ir puikų pasirodymą. Jau pabendravau telefonu su Vienos aristokratu, psichiatrijos profesoriumi bei savo bičiuliu Tomu Stompe, kuris nepasakė nė vieno blogo komentaro apie Moniką ir Vaidą, tik kad jie „mieli ir puikūs, ir gerai pasirodė“.

Palmira Rudalevičienė yra Vilniaus m. psichikos sveikatos centro (Vasaros 5) psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto docentė / lrytas.lt

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!