Apie meilę ir meną mylėti…

meile

Apie meilę kalbama, prisipažįstama, rašoma, analizuojama, bandoma pavaizduoti ar perteikti jau šimtmečius. Neišsemiama tema rašytojams, muzikams, mokslininkams, sociologams, psichologams. Meilė yra vienas pagrindinių žmogaus motyvų, poreikių. Mes esame linkę ieškoti emocinio intymumo santykiuose.

Anot žymios antropologės ir sociologės H. Fisher, mes gimstame, tam, kad mylėtumėme. Sociologė, tyrinėjanti meilės ir prisirišimo klausimus, teigia: „aš pradėjau tikėti, jog romantinė meilė yra pirminė motyvacijos sistema smegenyse – trumpai tariant – yra fundamenlalus žmonių poravimosi instinktas“ (Fisher H. Why we love: the Nature and Chemistry of Romantic Love, 2004). Romantinė meilė stipriai susijusi su dviem poravimosi instinktais: malonumu (seksualinio pasitenkinimo siekimas) ir prisirišimu (saugumas ir sąjunga su ilgalaikiu partneriu).

Meilės komponentai: aistra, intymumas ir įsipareigojimas

Kai kurie psichologai mėgina išskirti meilės sudedamąsias dalis. Pavyzdžiui, Robert Sternberg pasiūlė meilės trikampio teoriją, ne apie „meilės trikampį“, bet apie trikampį trims pagrindinėms meilės dimensijoms pavaizduoti:

meile

Aistra atspindi seksualinį potraukį jūsų partnerio atžvilgiu. Šis troškimas gali būti šių formų: romantiška trauka arba stiprus seksualinis potraukis, arba noras būti kartu su partneriu. Aistra yra susijusi su staigiu „įsimylėjimu“, kai, pasak psichologo E. Fromm, „akimoju griūna visi barjerai, egzistavę tarp iki tol svetimų žmonių“ (Fromm E., Meilės menas. 42 p.). E. Fromm vertinimu, kadangi lytinį geismą (aistrą) daugelis sieja su meile, pajutę vienas kitam fizinį potraukį, jie klaidingai palaiko tai meile (Fromm E., Meilės menas. 43 p.). Seksualinė trauka padeda santykius „užkurti“. Tačiau santykiams išlaikyti svarbesni yra intymumas ir įsipareigojimas.

Intymumas. Apibūdinamas artumu, glaudžiais ryšiais ir stipriais emociniais ryšiais. Žmones, ypač vakarų pasaulyje, intymumą painioja vien su seksualiniu pasitenkinimu. „Jiems intymumas pasiekiamas tiesiogiai per seksualinį kontaktą. Kadangi kito asmens atskirumą jie supranta pirmiausia kaip fizinį atskirtumą, tai fizinis susiliejimas jiems reiškia atskirtumo įveikimą“ (Fromm E., Meilės menas, 43 p.). Tačiau intymumas, išgyvenamas ne tiek per fizinį, kiek per emocinį dviejų žmonių ryšį, turėtų vesti prie valingo sprendimo visą savo gyvenimą skirti vienas kitam. Todėl yra svarbi yra ir kita meilės sudedamoji dalis – įsipareigojimas.

Įsipareigojimas. Atspindi sprendimus išlaikyti santykius. Žmonės, kurie yra tvirtai įsipareigoję, duoda įžadą pasilikti santykiuose, todėl yra pasirengę sunkiai dirbti, kad juos išlaikytų.

Apie meilę ir įsipareigojimą vaizdžiai rašo psichoanalitikė Estes C.P., knygoje „Bėgančios su vilkais“. (184p.): „Juk mylėti – tai būti kartu. Tai reiškia iš fantazijų pasaulio persikelti į tokį pasaulį, kuriame įmanomas patvarus ir tikras meilės ryšys – akis į akį, kaulai prie kaulų. Mylėti – tai pasilikti, kai kiekviena tavo ląstelė šaukte šaukia: bėk!“

Kaip mokytis mylėti

Tačiau meilė nėra vien įsimylėjimas ar tinkamo žmogaus suradimas, tai kur kas daugiau. Vienas žymiausių psichologų E.Fromm knygoje „Meilės menas“; rašė: „<…>…meilė yra menas, kaip ir pats gyvenimas. Norėdami išmokti mylėti, turime stengtis taip pat, kaip ir mokydamiesi bet kokio kito meno, sakykime, muzikos tapybos, dailidės darbų, medicinos ar inžinerijos. Be davimo, aktyvus meilės pobūdis pasireiškia dar keliais esminiais elementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai rūpinimasis, atsakomybė, pagarba ir pažinimas“. Psichologai pabrėžia, jog meilė nėra duotybė, vien poreikis mylėti ir būti mylimam, tačiau ir dabas mylėti kitą, save reikia pastangų. „Nesuvokdamas, kad meilė yra veikla, sielos galia, žmogus mano, jog svarbiausia rasti tinkamą objektą, o po to viskas eisis savaime. Tai galima palyginti su žmogumi, kuris norėdamas tapyti nesimoko šio meno, o pareiškia ieškąs tinkamo objekto, – kai jį atras, tada puikiai tapys. Jei aš iš tiesų myliu vieną žmogų, myliu visus žmones, myliu pasaulį, myliu gyvenimą“. (Fromm E., Meilės menas. 8-9, 23p. 37p.). „Meilės menas“ knygoje E. Fromm ne tik apibrėžia meilę, bet ir skirsto ją į įvairias formas: brolišką meilę, motinos meilę, erotinę meilę, meilę sau ir meilę Dievui. Fromm teigia, kad meilės, kaip ir bet kokio kito meno, reikia mokytis. Šiame mokymosi procese psichologas išskiria šias pagrindines stadijas:

  • Mokytis disciplinos. Meilėje, kaip ir mene, yra reikalinga disciplina. Todėl yra būtina santykiuose išmokti drausmės, t. y. dirbti su santykiais ne tada, kai yra nusiteikimas, o nuolat, kiekvieną dieną.
  • Išmokti sutelkti dėmesį. „Mokėti susikaupti – tai mokėti likti vienam su savimi, ir šis gebėjimas yra būtina sąlyga mokantis mylėti“. Būti dėmesingu sau padeda mokytis ir susikaupti. Susikaupimą lavina ir gebėjimas klausytis kito, gyventi dabartyje, čia ir dabar.
  • Kantrybės ugdymas. Greitų rezultatų mokantis meno gali nepavykti, tam reikia laiko, neskubėti, kantriai mokytis mylėti.
  • Noras mokytis, motyvacija, siekti mylėti kitą. Pagrindinė meilės sąlyga – savo narcisizmo įveikimas.

Apibendrindama, norėčiau pažymėti, jog meilėje, priešingai negu laikoma mūsų visuomenėje, įsimylėjimas ir aistra nėra esminis meilės elementas, be jų yra emocinis intymumas ir įsipareigojimas kitam žmogui. Siekdami išlaikyti meilę, turėtumėme suvokti, kad menas mylėti yra ne duotybė. Jis pasiekiamas sunkiu kasdieniu darbu ir abiejų žmonių ryžtu būti kartu, kad ir kas benutiktų…

Eglė Šekštelienė | psichologineterapija.lt
Klinikinė psichologė

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.