Apie norą būti ne tuo, kuo esi

Žmonių gebėjimas kurti – stulbinantis. Jie gali priversti skraidyti ir plaukti didžiulius metalo gabalus, lengvai, lyg iš kaladėlių, sudėlioti aukščiausius pastatus, gali keisti ir kurti netgi savo paties kūną, bet, kaip ir viskas gyvenime, taip ir didžiulis kūrybiškumas turi savo tamsiąją pusę: dažnai žmogui tampa labai sunku atskirti, ką dar reikia nulipdyti, perdažyti, suklijuoti, pagražinti, o ką palikti taip, kaip yra.

rytasGyvūnų pasaulyje viskas kur kas paprasčiau. Įsivaizduokite dramblį, kuris staiga sugalvotų tapti smaugliu, nes smauglio kojos, tai yra uodega, ilgesnė. Tiesa sakant, iš vis nelabai aišku, kur ta uodega, o kur kojos, bet visas miškas ūžia, kad smauglys – lieknas ir gražus, tad dramblys iš visų jėgų stengiasi juo tapti. Sekasi nekaip, tik viena dalis panašėja į smauglį – tai straublys, o visos kitos nė iš vietos. Bet dramblys nenusimena, nes jei jau jam nelemta, tai iš savo drambliuko jis tikrai padarys miško tobulybę. Tad štai dabar drambliukas tris kartus per savaitę vaikšto į smaugliukų-modeliukų studiją, savaitgaliais šokinėja nuo uolų, intensyviai mosuodamas ausimis – mokosi skraidyti, o laisvu laiku kniaukia kačių chore. O tuo tarpu mama dramblė, susijuosusi juosmenį lijanomis, bėga maratoną kartu su gazelėmis. Skamba perspektyviai?

Gyvūnų pasaulyje žodis „tobulas“ lygus žodžiui „būti“: rožė tokia pat tobula kaip ir balanda, žvirblis neverkšlena, kad gieda prasčiau nei lakštingala, o šernams nesvarbu, kokios formos bulvę valgyti (skirtingai nei prekybos centrams): jei ji nesupuvusi, reiškia skani. Ar dažnai vartojame žodį „tobulas“ gamtos objektams apibūdinti? Dažniau sakome: srauni arba užžėlusi upė, didžiulis ar liaunas medis, spalvotas, kvapnus, blankus, spalvingas… Tobula upė, tobulas medis, tobulas šernas skamba kažkaip ribotai ir nenatūraliai. Gal dėl to, kad žodis tobulas apibūdina kažką nepasiekiamo ir nelabai realaus. Nepaisant to, žmonių žodyne jis populiarus. Kas jei jį išbrauktume? Vietoje „tobula moteris“ beliktų:

„Esu moteris, mama, draugė, kartais pikta, kartais besišypsanti, kartais susivėlusi ir su spuogu ant kaktos, kartais man skauda galvą, kartais esu laukinė, dažniausiai nenuspėjama…“

Matyt kartais ir mums pravartu pasimokyti iš gamtos. Ji sėkmingai funkcionuoja jau ne vieną milijoną metų. Rūšys prisitaiko ir keičiasi, bet tai vyksta lėtai ir ramiai ir tada, kai labai reikia. Driežas sugeba atsiauginti uodegą, ją praradęs, bet niekada nesugalvos prisiauginti antros, nes taip gražiau, chameleonas derina savo spalvą prie aplinkos, kad liktų nepastebėtas, bet nebando priderinti prie kitų chameleonų, gyvatė ramiai šildosi ant saulutės ir jos negraužia sąžinė, kad tuo metu ji neveikia nieko prasmingo. Išlieka labiausiai užgrūdinti, kantriausi ir atkakliausi būti savimi drambliai, o ne bandantys būti gražiais, tobulais smaugliais ar sliekais. Tad kaskart, kai kils noras save keisti, paprašykime:

„Dieve, duok man jėgų pakeisti tai, ką galiu pakeisti, stiprybės priimti tai, ko negaliu pakeisti ir išminties atskirti vieną nuo kito“.

Raminta Vyzienė
Gerų Emocijų Namai

Share Button

You may also like...

1 Response

  1. Vita parašė:

    O man tie visi palyginimai-negilūs… Dramblys kvailai atrodo stengdamasis būt panašus į smauglį? Tikrai kvailai,jei stengtuos… Jis nesistengia,tad atrodo protingas…. Bet žmonės taip pat nesistengia pavirst į kokį ufonautą! Tiesiog žmonės konkuruoja ,kad tapt viens už kitą „…esniu“.. Gyvūnai irgi konkuruoja,kad patikt patelei[patinui].. Gyvūnai valdomi instinktų ir neturi „priemonių“… Žmogus mąsto,išmąsto, sukuria,naudoja,perdirba ir konkuruoja visom įmanomom priemonėm… Be konkurencjos nebūtų evoliucijos… Straipsnio esmė-gili.Pavyzdys- „ne į temą“….Gi driežas gal ir stengiasi kelias uodegas turėt,tik …jis tiesiog driežas ir nežino apie savo galimybių potencialą.. O žmogus mintimis gali užsiaugint ir naujus dantis…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.