Apie saiko jausmą ieškant savo ypatingumo

0 (0)

Tu esi ypatinga(s), bet nei geresnis, nei prastesnis už kitus.
Taip, visi mes ypatingi, bet kiekvieno mūsų „ypatingumas“ nesuteikia jokios teisės jaustis viršesniu. Taip pat kaip kito „ypatingumas“ neturi teisės menkinti mūsų.

Kada peržengiamos ribos

Labai dažnai į tokius spąstus papuolame, pradėję rūpintis savo augimu ir gerbūviu. Dėl to kartais žmonės, pagerinę kažkurią savo gyvenimo sritį (dvasiškai „nušvitę“, tapę vegetarais, atsisakę alkoholio, užsidirbę daug turtų, apkeliavę pasaulį ir pan.), labai išsiaugina ir savo Ego. Tada jie bando „atversti“ ir kitus, manydami, kad jų atradimai patys reikšmingiausi, kad jų gyvenimo būdas geresnis už kitų.

Kitiems aiškindami, moralizuodami jie tarsi nori gero – kad paskatintų kuo daugiau žmonių siekti to paties „gėrio“. Tačiau kas pasakė, kad tas gyvenimo būdas bus tinkamas ir kitam žmogui? Kad jam pavyks patirti tą patį tomis pačiomis priemonėmis? Galų gale – ar jam to išvis reikia? O dar labiau – kas pasakė, kad jo gyvenimo būdas yra kažkuo prastesnis? Gal jis tą patį galvoja apie Tave?… Kiekvienas turi savo pasaulėlį ir savo pasaulėžiūrą. Kiekvienas žmogus veikia taip, kaip tik jam įmanoma geriausiai tuo metu – pagal savo patirtį, žinias, supratimą.

Kai aš pradėjau ieškoti

Buvo metas ir man, kai pradėjusi savo dvasinių paieškų kelią, nejučiomis pradėjau pūstis – tarsi dabar visi irgi turėtų pradėti daryti tą patį: vaikščioti į seminarus, skaityti knygas, domėtis ir t.t. Ačiū Dievui, pakako sąmoningumo suprasti, kad kiekvienam savas kelias ir kiekvienam savas laikas. Dabar suprantu, kad mano pasirinkti metodai (koučingas, kognityvinė elgesio terapija, mindfulness ir kt.) tėra keletas iš milijono galimybių augti. Ir tai visiškai nereiškia, kad šios galimybės tinka visiems. Taip pat tai nereiškia, kad aš po kurio laiko neatrasiu kažko naujo. Tai taip pat nereiškia, kad visiems šiuo metu apskritai reikia kažko ieškoti, kažkur gilintis.

Praėjusią vasarą vienu metu save pagavau, kad aš net laisvalaikiu skaitau psichologinę literatūrą. Pasakiau sau „stop“ ir išsitraukiau romaną. Supratusi, kad gresia perdegimu, nusprendžiau, kad kurį laiką nedalyvausiu ir „tobulėjimo“ stovyklose. Kaip kažkada girdėjau: „O jūs galvojat, kad Čekuolis grįžęs po savo laidų filmavimo žiūri „Panoramą“?“ :) Visur reikia saiko. Gėrio neturi būti per daug, tada jis tampa nebe gėriu. Kaip ir dvasinio peno į save „neprikišime“ per daug. Juk tai, ką atrandi, reikia ir suvirškinti, ir pritaikyti praktikoje. Kitaip tai taps tik paviršutinišku pliusiuku mūsų „tobulėjimo“ sąraše ar dar viena neatversta knyga lentynoje.

Siekime augti, jei jaučiame, kad to mums reikia. Bet neaiškinkime kitiems, kaip jiems gyventi. Nebent jie to prašo :) Dalinkimės savo atradimais su tais žmonėmis, kurie to nori. Kurie galvoja, kad nori eiti tuo pačiu keliu arba tyrinėja ir ieško. Tačiau neaiškinkime močiutei, kuri visą gyvenimą augo kaime, rūpinosi ūkiu ir išaugino septynis vaikus, kad tam, kad ji taptų dvasinga, ji turėtų pradėti skaityti Osho ir medituoti :) Nors jai maldos, tikėjimas, gamta ir artimieji per visą gyvenimą davė tikriausiai dar daugiau.

Gerbkime vieni kitus, vienas kito požiūrį, vienas kito filosofiją, tikėjimą, pasirinkimus. Tada nebus ko pykti ir piktintis. Linkėkime gera kitiems, bet „gera“ pagal jo suvokimą, ne savo.

Raminta Girdvainė | tuesipakankamai.lt