Susitikimas su vyro seneliu kaskart trenkia žaibu. Šį kartą gavau dar vieną pamoką. Senolis (taip jį vadina šeimoje) jau sunkiau juda (vis tik 95 metai), bet kaip ir anksčiau šypsosi, kartais rašo, kaip išgali rūpinasi savo geriausiu keturkoju draugu… tik apie mirtį prabyla vis dažniau: „silpsta jėgos, pavargo širdis, bet taip ir turi būti, natūralu, aš nesiskundžiu“, – priduria.

senelis
Foto: Angelina Litvin

– Jūsų ten, viršuje, daug artimųjų laukia, – nevykusiai bandau paguosti, bet tuoj pat suprantu, kad paguoda visiškai nereikalinga. Jis garsiai nusijuokia.

– Kas ten, vaikeli, laukia? Anksčiau net kunigai sakyklose sakydavo: „iš dulkės esi į dulkę ir pavirsi“. Dabar nebesako. Tik vaikai gali tikėti tomis pasakomis apie prisikėlimą, bet kas aš toks, kad teisčiau, ar smerkčiau kitaip mąstančius.

Ir tada jis papasakoja vieną iš daugelio savo prisiminimų.

Buvo toks viršila, komunistas, visiškas ateistas. Pamenu, pas mus vienoje pusėje griovio stovėjo koplytėlė. Kartą beeidamas viršila pamatė, kad kažkas išėmė iš koplyčios šventas statulėlės ir sustatė prie griovio, dar ir apdergė. Iš pradžių anas pagalvojo, kad gal šunys, bet pamatęs agurkų sėklas (šunys agurkų neėda) suprato, kame reikalas. Viršila perbrido griovį, nuplovė tas statulėlės ir nunešęs pastatė į vietas. „Juk kažkas įdėjo daug darbo ir širdies, kad jas sukurti, man jos netrukdo, o kažkam padeda, tai kam niokoti – lai būna“, – pasakė.

Senolis trumpam nutyla ir priduria:

– O va, štai, mano uoli katalikė kaimynė kažkada pasakė, kad tremtiniai patys nusipelnė, kad juos išvežtų. Tūkstančiai žmonių be reikalo kentė badą ir smurtą, o kažkas galvoja, kad taip ir turėjo būti…

Senolis atidžiai pažvelgia į mus, o jo akyse įskaitau visą paletę jausmų: liūdesio, nusivylimo, pykčio. „Tai, kuris iš jų dvasingesnis?“, – tarsi nebyliai klausia.

Minutėlę galvoju, kad žmogaus psichika taip sukonstruota, kad nežinomybė tolygu pavojui. Milijonus metų ši baimė padėjo mums išlikti, tad ir dabar daugeliui žmonių nežinomybė kelia didelį nerimą. Jai malšinti jie susikuria krūvas ritualų: vieni paguodą randa knygose, kiti kelionėse, treti sporte, dar kažkam ramiau gyventi su tikėjimu, kad kažkas iš aukštybių jį saugo ir remia kiekviename žingsnyje. Lai būna. Negera tampa tuomet, kai kažkas įtiki, kad jo ritualai vieninteliai teisingi ir puola juos brukti kitiems jėga. Ne tas dvasingas, kuris griauna ir moko griauti, mojuodamas tariamu autoriaus įgaliojimu, o tas, kuris supranta, kaip sunku sukurti. Atėjome svečiais, tai jais ir būkime, plačiai atmerktomis akimis žvelgdami į stebuklingus saulėtekius ir saulėlydžius, nesisavindami jų autorystės ir nevaidindami dievų. Žmogus turi atsakomybę, ne jėgą (indėnų posakis). Už žemę, kurią pasiskolino iš savo vaikų, už slieką, kuris purena tą žemę, už visus ta žeme einančius, ropojančius ir šliaužančius. Tai vienintelė atsakomybė. Visa kita tik asmeniniai ritualai.

Dvasingų ateinančių!
Raminta Vaičiulė

loading...