Apie vaikų gedėjimą

0 (0)

Klausimas:

Sveiki,
esu vieniša (išsiskyrusi) mama, auginu 12 metų sūnų. Prieš 7 mėnesius viename renginyje susipažinau su maža 4 metukų mergyte, ji lipte prilipo ir niekur nenorėjo manęs paleisti. Renginio pabaigoje sužinojau, kad ji ir jos 5,5 metų brolis auga tik su tėčiu, nes mamytė mirė prieš metus nuo vėžio. Kadangi atradau tokį nepaprastą ryšį su mergyte ir pabendravus su abiem vaikais ir jų tėčiu, apsisprendžiau padėti tam vyrui užauginti vaikus ir būti jiems „mama”. Tai buvo be galo atsakingas sprendimas, apgalvojant, kiek įmanoma, visus už ir prieš. Ir štai mes jau 7 mėnesius gražiai tais vaikučiais „dalinamės”. Mes su tėčiu nesame pora, bendraujame kaip brolis su sese, bet kartu esame tėvai jo vaikučiams. Vaikai leidžia mano namuose savaitgalius, o ir savaitės dienomis dažnai pasimatome. Esu pati pedagogė, šiek tiek turiu psichologijos žinių ir supratimo apie vaikų traumas ir t.t. Todėl nestebina tai, kad mažiukė vis dar čiulpia pirštelį ir esu pastebėjusi bandančią save lytiškai patenkinti. Nurašau tai bandymui save nuraminti ir atpalaiduoti. Ji nebeatsimena savo mamytės, bet žino kad „mamytė danguje”, mane kartais pavadina mama. Pradžioje bendravimo ji buvo be galo prie manęs prisirišusi, tiesiog nenulipdavo nuo rankų, visą laiką norėdavo būti šalia, nešiojama, apkabinama. Žinojau, kad jai tiesiog šiuo metu manęs reikia tiek, kiek reikia, kad užpildyti tuštumą, atsiradusią dėl mamytės išėjimo. Šiuo metu dėl jos kaip ir neturiu nerimo, nes matau, kaip ji rimsta, atsipalaiduoja ir mane po truputį „paleidžia”. Kita vertus, berniukas kelia nerimą. Per adaptacijos laikotarpį (aišku, jis dar tęsiasi) buvo visko: ir agresijos, ir priešiškumo, ir pykčio. Šiuo metu su tuo susitvarkėme. Bėda ta, kad matau, kad jis savyje laiko jausmus dėl mamos mirties, bet jų neišsako. Manau, kad tam tikrais atvejais jis bando juos blokuoti užsiimdamas jam patinkančia veikla (pvz. žaidimas kompiuteriu), tačiau kai reikia susikaupti (pvz. mokantis raideles) jis dėmesio nesukoncentruoja, būna išsiblaškęs. Jis taip pat yra be galo judrus, nors tikrai ne hiperaktyvus vaikas, kuris turi be galo daug energijos. Abu vaikučiai nebuvo konsultuoti psichologo po mamytės mirties. Berniukas savo mamą gerai atsimena, kartais pasakoja, ką ji darė, kad irgi kažką pirko ar turėjo kaip ir aš. Kartais pasako kad „turiu dvi pačias nuostabiausias mamytes pasaulyje”. Pagal tai suprantu, kad mane priima teigiamai, nors mama nevadina. Mano klausimas būtų, kaip aš galėčiau su juo (ar net jais abiem) pasikalbėti apie tai ką jis jaučia dėl netekties? Nuo ko pradėti ir kaip padėti jam atsiverti? Ar visgi geriau, jei tai darytų profesionalas, o ne aš? O gal tokiam atvejui tiktų žaidimų terapija? Ar, jūsų nuomone, būtų iš tokių pokalbių naudos?
(P.S. tėtis apie tai vengia kalbėti su jais, ir galvoja, kad vaikai jau kaip ir viską išgyveno ir susitaikė su netektim).

Ačiū labai už atsakymą.
Dalia (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveika, Dalia. Žaviuosi Jūsų dvasia, išsiskleidusia ne tik savo sūnui, bet ir porai mažų, mamos netektį išgyvenančių vaikų. Žmonių širdžių šiluma gydo visas žaizdas. Tikiu, jog su Jūsų pagalba užgis ir našlaičių, kuriems netikėtai tapote antra mama, sielos žaizdos. Taip sakau todėl, kad vaikams lengviau išgyventi sielvartą, kai yra kitas artimas, tarsi pakeičiantis prarastąjį, asmuo. Šiuo atveju Jūs tapote tokiu asmeniu.

Vaikai gedi kitaip, negu suaugusieji. Jie praranda saugaus ryšio su pasauliu pojūtį, kurį teikė jiems mirę tėvai. Todėl netekties atveju vaikų sielvartas gali tęstis kur kas ilgiau, negu suaugusių žmonių: keletą metų, o ypač sunkiais atvejais ir dar ilgiau. Kaip ir suaugusieji, vaikai išgyvena daugybę skaudžių jausmų: liūdesį, nerimą, kaltę, pyktį, bejėgiškumą, neviltį; – kuriuos įveikti turi padėti suaugusieji. Nėra prasmės būti tvirtu vaiko akivaizdoje (iš Jūsų laiško supratau, kad taip daro jų tėtis) – vaikas bet kuriuo atveju jaučia tai, ką jaučia, nepriklausomai nuo to, pritaria tam suaugusieji ar ne. Jei jis nematys suaugusiųjų sielvarto, jei suaugusieji neliūdės kartu su juo, vaikas tiesiog užsisklęs ir kentės vienas. Ilgiau ir sunkiau, negu to reikėtų. Rašau reikėtų, nes sielavarto darbas yra būtinas įveikiant netektį: gedėdami mes turime išbūti skausme, liūdesyje ir širdgėloje. Tik tuos jausmus išjautus, mums palengvėja.

Tad kaip gi padėti vaikams gedėti? Pagrindinis ir pats svarbiausias uždavinys – kalbėti jiems apie jų jausmus. Apie tai, kad mirus mamai yra natūralu, jog būna liūdna ir ją prisiminus norisi kartais paverkti. Kad ir tėčiui būna liūdna, kai jis prisimena mamą. Kad natūralu, jog kartais kyla pyktis ir tada norisi šaukti, spardytis, muštis ir t.t. Kad gali būti baisu, bet Jūs su tėčiu visada šalia… Tikėtina, jog tokiais atvejais vaikas gali pravirkti – pabūkite kartu su juo jo širdgėloje, paverkite ir paliūdėkite kartu, apsikabinę, susiglaudę. Tegul vaiko verkimas Jūsų negąsdina – jis reikalingas ir prasmingas sielvartui įveikti.

Turėkite omenyje, kad gedintiems vaikams kyla nerimas dėl kitų suaugusiųjų sveikatos. Todėl Jūsų globojamiems sesytei ir broliukui gali kilti baimių (veikiausiai ir kyla), ar nemirs tėtis, ar jie neliks vieni. Vertėtų užtikrinti, kad taip neatsitiks. Šioje situacijoje labai svarbu kalbėti vaikui suprantama kalba ir žodžiais. Pavyzdžiui, visiškai netinka sakyti, kad Dievulis labai mylėjo mamytę ir ją pasiėmė pas save. Nes jo galvoje gali kilti mintis: o ką dar Dievulis myli? Tėtį? Močiūtę? Sesutę? Geriau būtų tiksliai įvardinti, kad mama mirė. Atminkite, kad vaikai niekada neatleidžia jokio melo, anksčiau ar vėliau už tą melą keršija, o psichinis skausmas sužinojus pavėluotą tiesą visada būna skaudesnis.

Jausmams išreikšti galite naudoti įvairias technikas ir terapijos būdus: žaidimą, piešimą, filmų žiūrėjimą. Vaikai labai dažnai piešia savo liūdesį: tamsiomis spalvomis, nupiešdami ir uždažydami ar užjuodindami kažkokius objektus – savo nerimo objektus. Efektyviau, kai piešia guašu ar akvarele: šios technikos leidžia geriau išlieti susikaupusias emocijas. Sielvartui įveikti reikės piešti daug ir ilgai: vaiko psichikai reikia laiko integruoti netektį.

Kitas labai geras būdas padedant vaikui gedėti – žaidimai. Galbūt pamenate savo vaikystę, kaip laidojote kieme rastus negyvus vabalus, galbūt paukštelį ar kurį kitą gyvūną. Kaip iškasdavote po medžiu duobutę, dėjote ten lavonėlį, pridengdavote rasta stiklo šuke, užkasdavote, padėdavote gėlių, įsmeigdavote pagaliuką – paženklindavote tą vietą. Tokio pobūdžio žaidimai padeda vaikui išgyventi sielvartą, išgedėti, integruoti netektį ir išmokti gyventi be mirusio artimo. Pažaiskite tokių žaidimų kartu su savo „naujais“ vaikais.

Sielvartą įveikti padeda ir liūdnų filmų žiūrėjimas. Nebūtinai juose turi būti vaizduojama mirtis ar netektis. Paprastas, humaniškas, liūdesio pripildytas filmas leidžia vaikui „išleisti“ iš savęs kažkiek liūdesio, kuris kyla dėl artimo žmogaus mirties. Dar efektyviau, kai tokį filmą vaikas žiūri kartu su suaugusiuoju, kuris neslepia savo emocijų.

Savo laiške paminėjote, kad gedinčiam berniukui sunku sukoncentruoti dėmesį. Tai vienas iš gedėjimo ženklų. Labai dažnai netektį išgyvenantys vaikai patiria mokymosi sunkumų, suprastėja jų atmintis, jiems sunkiau sukoncentruoti dėmesį, įsiminti informaciją. Šie kognityviniai sunkumai tęsiasi kur kas ilgiau, negu kiti gedėjimo požymiai. Pvz., jei sielvartą vaikas gali įveikti per kelis metus, tai kognityviniai sunkumai gali užsitęsti ir kelioliką metų. Todėl suaugę žmonės turėtų tai atsiminti, kai vaikas pradeda eiti į mokyklą, pasikalbėti apie tai su mokytoja, perspėti ją apie vaiko patirtą netektį.

Padėti vaikams gedėti galite ir pasinaudodama internetu. Portale www.gedintiems.lt galima pasidalinti savo išgyvenimais, uždegti virtualią žvakutę mamai. Jame taip pat rasite telefonų numerius ir elektroninius adresus, kuriais galite kreiptis bet kuriuo su gedėjimu ir netektimi susijusiu klausimu ir gauti paramą.
Ir pabaigai. Gyvenimas netektyje yra dvasinė kelionė. Kelionė gedintiems ir kelionė juos lydintiems. Sunki ir skausminga, tačiau jos pabaigoje kiekvieno keleivio laukia stebuklas – viltis, gaivaus gyvenimo pojūtis ir padidėjęs prasmingumas. Linkiu, kad Jūsų akyse kada nors sužibėtų šio stebuklo žiburiai.

Psichologas
Arūnas Norkus