Mano bėdos nesibaigia… Esu nuoširdus, dėkingas, vertinantis ir ištikimas žmogus. Pastaruoju metu, pas mane vėl sugrįžo sena draugė – depresija. Nežinau kelinta jos stadija, bet jau ne iš lengvųjų.

Apie 1 mėnesį nekalbu su nieko, ir viskas dėl draugų… Skauda man dėl jų, dėl jų poelgių. Jie visada užmiršta mane, o kai jau ko nors prireikia, iškart kreipiasi į mane. Aš niekada jų neužmirštu, tiesiog yra labai skaudu, kai į tave žiūri kaip tik į naudą. Jie neatsimena, kad turiu būti ten ir ten, o pamatę nustemba lyg nesuvoktų, ką čia veikiu.

Apie savo emocijas, tyliu iš viso. Visi sako, kad iš visų žmonių, esu emociškai stabiliausias. Gal ir taip, bet mano emocijos nebesivaldo, kai palieku vienas. Apima nesuvokiamas jausmas, kai tuo pačiu metu nori ir verkti ir juoktis. Niekam nesu to pasakojęs, nes, realiai, draugų neturiu, o tėvams nenoriu sakyt, nes ir taip jau turi kitų rūpesčių.
Niekados niekas nepaklausia manęs kaip sekasi ar kaip praėjo tavo diena. Tai yra skaudu. Visą savo gyvenimą viską darau savarankiškai, niekada neprašau kieno nors pagalbos.

Padėkit, pasakykit, kaip reikia išbristi iš šios duobės…
Paulius

Komentuoja medicinos psichologė Lora Šapailienė

Labas, Pauliau, esi ryžtingas žmogus – nelikai vienas savo bėdose, o kreipeisi pagalbos, gal net rizikuodamas likti neišgirstas ar nesuprastas taip, kaip norėtųsi. Drąsinu, kad tai būtų tik pirmas žingsnis kitaip – kartu su šalia esančiais svarbiais tau žmonėmis kalbėti, aiškintis, spręsti visus iškylančius sunkumus. Rašai, kad esi nuoširdus, dėkingas, vertinantis ir ištikimas žmogus, reaguodama į tai, manau, jog išties nelengva mėnesį laiko su niekuo nekalbėti, likti vienam su savo jausmais ir sudėtingais išgyvenimais. Galvodama apie tavo situaciją, suprantu, kad iš vienos pusės, patiri nemažai nusivylimų, bendraudamas su artimais žmonėmis, iš kitos pusės, nepaisant iškentėto skausmo, renkiesi būti artimuose santykiuose, o ne užsidaryti vienatvės ir atsiribojimo būsenoje.

Nežinau, kokiu keliu atėjai į pasirinkimą viską savo gyvenime daryti savarankiškai, niekada neprašyti pagalbos. Tikriausiai, tau labai svarbu mokėti pačiam savimi pasirūpinti. Gali būti, kad vaikystėje iš savo tėvų nepavyko gauti tuomet taip reikalingos meilės ir pripažinimo, o suaugęs iš visų jėgų stengiesi įrodyti esąs vertas atsako, kurio nuolat ieškai. Kokiu būdu bandome įrodyti esą verti meilės, paprastai priklauso nuo tėvų vertybių. Vieni savo vertę įrodinėja pasiekimais, kitiems tai yra tarnavimas ir savęs aukojimas kitiems žmonėms. Yra tėvų, reikalaujančių, kad vaikas kuo nors išsiskirtų, kiti reikalauja konformizmo, paklusnumo. Vaikas, siekiantis atitikti šiuos reikalavimus, neišvengiamai pasuka keliu, vedančiu link depresijos. Vaikas, atsisakęs juos vykdyti, tampa maištininku. Abiem atvejais energija, kuri turėtų būti skirta malonumui ir kūrybai, nukreipiama gyvenimo būdui, keliančiam nepasitenkinimą. Nuolankus žmogus suserga depresija, kai jo pastangos neatneša sėkmės ir jis negauna taip trokštamo atpildo, o maištininkas – kai supranta, kad atviras nepaklusnumas yra bergždžias būdas, kuriant artimus santykius.

Pauliau, rašai, kad tyli apie savo išgyvenamas emocijas ir stengiesi valdyti jausmus. Alexander Lowen – garsus psichiatras rašo, kad slopinant jausmus, formuojasi polinkis į depresiją, nes tai neleidžia pasikliauti savo jausmais kaip elgsenos vedliu. Emocijos būna nepakankamai stiprios, kad nurodytų aiškią kryptį, tai yra, žmogus nuolat stokoja to, ko reikia būnant sąmoningai mąstančiu. Jis praranda pasitikėjimą savimi ir yra priverstas ieškoti patarimų išoriniame pasaulyje. Depresija sergantis žmogus nepasitiki savo kūnu, nes išmoko jį kontroliuoti ir paklusti jo valiai. Jam sunku tikėti, kad kūnas normaliai funkcionuos nesutelkus valios pastangų. Paprastai savo depresiją jis suvokia kaip valios žlugimą, o ne fizinį išsekimą, nors greičiausiai yra priešingai – ilgą laiką pataikavus nuolatiniams savojo Ego reikalavimams, kūnas išseko ir pavargo. Tokiu atveju, bandoma atkurti valios jėgą ir siekiama savo tikslo nepaisant kūno poreikio atgauti ir atkurti prarastą energiją.

Vidinis konfliktas kyla iš patiriamo bejėgiškumo jausmo, kurio depresyvus žmogus nenori pripažinti. Jam ne kartą teko pasijusti bejėgiam tarsi kūdikiui ar vaikui, tą bejėgiškumo jausmą išgyventi ir įveikti didelėmis valios pastangomis. Dabar, nusilpus valiai, jis vėl jaučia bejėgiškumą, su kuriuo, jo įsitikinimu, privalo kovoti. Priešinimąsi dar labiau sustiprina kaltė, kylanti iš nuslopinto ir neišreikšto priešiškumo. Nemokėdamas išeiti iš depresinės būsenos, pradeda save menkinti, todėl klimsta vis giliau ir giliau. Vienas iš pagalbos būdų – pradėti suvokti, kad problema ne vien tik galvoje. Kadangi depresijos procesas yra nesuvokiamas, tokia proto kova iš anksto pasmerkta nesėkmei, bet dažniausiai tai yra viskas, ką žmogus moka. Labai palengvėja, sužinojus, kad sunkumus galima spręsti ir kitu būdu, tai padeda suprasti, kad iki tol buvę nesėkmingi bandymai nėra neigiama protinių gebėjimų ar valios išraiška.

Depresinei reakcijai atsirasti nebūtina akivaizdi priežastis – dažniausiai ji pasireiškia tuomet, kai viskas klostosi lyg ir gerai, kartais net tuomet, kai žmogus įgyvendina ilgai siektą norą. Taigi depresinė būsena labiau siejama ne su patiriama sėkme ar nesėkme, kaip daugelis mano, o su negalėjimu išreikšti kokių nors jausmų. Išreiškus bet kokią emociją, depresinės reakcijos gniaužtai atpalaiduojami ir depresinė nuotaika pradeda sklaidytis. Alexander Lowen teigia, kad užslopinti negatyvūs jausmai su kalte yra tarsi akmuo, neleidžiantis žmogui iškilti į paviršių ir tempiantis žemyn. Išlaisvinus depresija sergantį žmogų nuo negatyvių jausmų, depresinė reakcija dingsta. Sunkumus stiprina tai, kad kiekvienas depresija sergantis žmogus gyvena neigdamas savo negatyvius išgyvenimus – nuo mažens jis nuolat stengėsi įrodyti esąs vertas meilės, o patiriami pykčio, nuoskaudos ar liūdesio jausmai turėjo būti užslopinti, siekiant šio tikslo.

Kokia pagalba tokiu atveju yra reikalinga ir būtų galima? Žmonėms, kurie vaikystėje negavo reikalingos meilės ir pripažinimo, būtina pripažinti savo netektį ir gyventi bei augti toliau. Suaugusiam žmogui neįmanoma grįžti į kūdikystę ar vaikystę, o bandant tai daryti, šioms nenaudingoms pastangoms aukojama dabartis ir visas suaugusiojo gyvenimas. Suaugus, poreikiai, būtini esant mažam ir priklausomam, tampa bereikšmiai. Palaikymas ir parama iš artimų suaugusiųjų, gyvybiškai svarbūs pirmaisiais gyvenimo metais, nieko neduoda nepriklausomybei ir brandai. Terapijos metu psichoterapeutas dažnai atlieka pakaitinės mamos ar tėvo vaidmenį – tai padeda iš naujo patirti praradimą ir išreikšti su juo susijusį sielvartą. Viena iš terapijos užduočių – padėti depresija sergančiam žmogui atrasti meilę sau ir savęs priėmimo būdą bei sustiprinti tikėjimą savimi – tai, ko nepavyko vaikystėje gauti iš tėvų.

Alexander Lowen mano, kad egzistuoja tiesioginis ir betarpiškas ryšys tarp depresinės nuotaikos r depresyvaus kvėpavimo – negilaus, susilpnėjusio, kai gerokai mažiau įkvepiama deguonies. Taikant bet kurį metodą, kuris padeda suaktyvinti kvėpavimą, atlaisvinami depresinės nuotaikos gniaužtai. O pagilėjus kvėpavimui, anksčiau ar vėliau pasireiškia ir kokia nors emocinė reakcija – dažniausiai verksmas arba pyktis, iki tol buvę užslopinti ir neišreikšti. Depresyviam žmogui trūksta energijos savo jausmams, ypač užslopintiems, išreikšti. Atkūrus energiją, atsiranda galimybė pravirkti arba išreikšti kitus jausmus.

Depresijos sunkumus sprendžiant terapija, kreipiamas dėmesys į keletą svarbių dalykų: pasitikėjimo savimi stoką, neįgyvendinamų tikslų siekį, sumažėjusią gyvenimo energiją. Depresyvios būsenos žmogui nepakanka, pavyzdžiui, rekomenduoti naują pomėgį, siekiant jį išjudinti ar kuo nors sudominti. Tokiu atveju, pasipriešinimas gyvam domejimuisi pasauliu yra labai stiprus. Kai pomėgiai teikia malonumą, depresyvūs žmonės sąmoningai arba nesąmoningai gali jausti kaltę ar nerimą – būtent tai rekomenduojama pirma išspręsti.

Apibendrinant, Pauliau, tau pačiam teks nuspręsti, kiek esi pajėgus pats ar su artimų žmonių pagalba išeiti iš depresinės būsenos. Kreipantis į specialistą – psichiatrą ar psichologą, būtų lengviau įvertinti, kaip pats sakai, išgyvenamos depresijos stadiją ir kokia pagalba būtina šiuo metu. Nenoriu suteikti nerealių vilčių, kad yra lengvų ir paprastų kelių įveikti depresiją, ypač, jei tokia būsena susijusi su uždarumu, negatyvių jausmų slopinimu ar tikėjimu, kad viskas savaime praeis. Gana dažnais atvejais yra būtinas medikamentinis gydymas ir psichoterapija, padedantys keisti emocinę būseną, jausmų išraiškos ir bendravimo artimuose santykiuose ypatumus. Nuoširdžiai linkiu atsakingai ir mylinčiai pasirūpinti savimi – tikiu, kad tau tai pavyks.

Medicinos psichologė Lora Šapailienė | lora.sapaile@gmail.com
Iliustracija: Randy Jacob / Unsplash

Dalintis:
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!