Ar aš normalus?

0

hands-600497_640

Šiandien vedžiau užsiėmimą apie tai, koks yra stresas ir ką jis mums padaro. Gerokai įpusėjus, viena iš dalyvaujančių damų netikėtai manęs paklausė “Daktare (!!!), o… jei aš, kai susinervinu, sakau sau “Genute, ramiai, ramiai, patylėk” ir nieko nesakau tam, kuris mane sunervino, čia gerai ar blogai?”. Aš, kaip įprasta, sugrąžinau: “o jums pačiai taip gerai ar blogai?”. “Bet gi jūs psichologė, jūs pasakykit!”. Po neilgo psichologo pristatymo, kuriame, beje, yra ir patarimų nedalijimo dalis, seka ilga tyla ir nustebęs žvilgsnis… “Tai ko tada pas jus eiti?”.

Kodėl apie “gerai ar blogai”, “tinkama ir netinkama”, “priimtina ir atmetama”, “pakankama ar nepakankama” rašau?

Nes kiekvienąkart sulaukiu panašių klausimų iš seminarų dalyvių, klientų, draugų.. Man sunku priimti savo nežinojimą ir patylėti, tačiau….. geštalto terapijoje mes vengiame ne tik šių sąvokų, bet ir didaus visažiniško vertinimo, kas yra “normalu ar nenormalu”. Geštalto terapijoje nusprendžia pats žmogus, remdamasis savo vertybėmis.

Gimiau šeimoje, kurioje nebuvo įprasta vakarienę valgyti visiems kartu susėdus prie stalo. Mūsų šeima buvo didelė ir visi grįždavome skirtingu metu, buvome įpratę prie skirtingo ritmo. Kartu prie stalo sėsdavome tik savaitgaliais ir per šventes. Augau tokioje aplinkoje, man buvo sunku įsivaizduoti, kaip gali būti kitaip. Susipažinau su vaikinu, dažnai vakarus leisdavome kartu. Jo šeimoje buvo įprasta vakarieniaut kartu, būdavau kviečiama ir aš. Kuri tradicija šiuo atveju yra geresnė? Kuri šeima šiuo atveju yra normali?

Aš dar ir dabar, būdama suaugusi, nežinau. Tačiau geštalto terapijoje yra teigiama, kad kiekvienas daro viską, kad vienaip ar kitaip patenkintų savo poreikius. Vadinasi, šiuo atveju, šeimos nariai gyvena skirtingame lauke (aplinkoje, situacijoje, sąlygose, galimybių rate) ir prie jo prisitaiko taip, kaip jiems tuo metu yra geriausia.

Taip, kaip aš nežinau, ar/kuri šeima yra normali, taip nežinau, kaip konkrečiam žmogui yra gerai/blogai reaguoti, jaustis, išbūti, prisitaikyti skirtingose situacijose, kurias jis išgyvena, kaip jis jas mato, patiria. Kodėl? Juk privalau, kaip psichologė, žinot! Mano istorija ir mano subjektyvi (tik mano) realybė, jausmai, požiūris į įvairius dalykus, mintys, baimės ir tai, kas mane džiugina yra kitokie, nei tavo ir nei mano brolio, augusio, brendusio toje pačioje šeimoje, bendravusio su tais pačiais žmonėmis.

Kaip tu gali žinoti, ko reikia man? Taip aš nežinau, ko reikia tau. Galiu tik padėti tau atrasti, kaip tau yra gerai, ką norėtum keisti, galiu būti kartu, kol tu ieškai, kad jaustumeisi saugiau ir galėtumei dalintis, išgirsti, kaip tame jaučiuosi aš, kaip iš savo perspektyvos tai matau ir jaučiu.

Psichologė Vaiva Juškevičiūtė | Psichologė Vaiva Juškevičiūtė
Tel.: +37061443790, el.p.: vaiva.juskviciute@gmail.com

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here