Ar būtini dideli pasiekimai, kad patikėtum savimi?

1
saviverte-pasiekimai
Foto: Luc / flickr.com

Ko Tau reikia, kad labiau savimi patikėtum? Uždirbti daugiau pinigų? Numesti svorio? Susirasti antrąją pusę? Gauti dar vieną diplomą? Gal dar ką nors? Ir daaaar… O kas bus, kai tai įvyks?… Atsiras nauji reikalavimai?

Tikriausiai taip. Kai trūksta meilės sau, mes negalime priimti savęs tokių, kokie esame. Net jei objektyviai esame gražūs, geri, protingi ir darbštūs. Net jei kažkas pasakytų, kad esame tobuli. Na, tiesą sakant toks pareiškimas turbūt apskritai mus įžeistų ir sužeistų… Nepasitikėdami negalime priimti to sėkmių ir nesėkmių rinkinio savyje. Ir kas įdomu – net jei mumyse būtų vien sėkmė vejanti sėkmę, mes ir to greičiausiai nesuprastume ir rastume prie ko prikibti.

Perfekcionizmo spąstai: kada jau būsime nusipelnę meilės sau?

Kai nepasitikime savimi, propaguojame perfekcionizmą – vis keliam kartelę aukščiau, jos nepasiekę graužiamės iki beprotybės, o net ir pasiekę greit suprantame, kad ir to mums negana. Įkrentame į maksimalizmo, darboholizmo ir kitokių „-izmų“ jūrą, iš kurios kartais nebegalime išbristi patys.

Mes nesijaučiame saugūs, bijome būti atstumti, bijome būti sukritikuoti, bijome kažko siekti: „O jeigu nepasiseks?“ Turbūt mirsime iš gėdos… Tikrai? Gerai pagalvojus – blogiausia, kas gali nutikti, yra tai, kad dar mažiau save mylėsime…. O tai jau tikrai labai blogai.

Šis nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo ratas yra begalinis. Mes ne tik nepasivejame sau iškeltų reikalavimų, bet ir turime kreivą santykį su aplinka. Aplinka dažnai irgi perfekcionistė (o kaipgi kitaip – tai mūsų atspindys), tad kodėl gi jai nepareikalavus iš mūsų daugiau nei įmanoma? Taigi absurdo viesulas šėlsta visomis kryptimis.

Liūdniausia, kad tokį santykį mes patys ir sukūrėme. Mes patys leidome, kad kažkas mumyse įprojektuotų savo norus ir lūkesčius. O juk lūkesčiai – tėra iliuzija. Jie tam ir sukurti, kad atimtų iš mūsų kontrolę. Jie anksčiau ar vėliau nuvils Tave ar kažką kitą, juk pasaulis niekada nebus tobulas ieškantiems tobulybės. Nei teoriškai, nei praktiškai.

Mums taip reikia pripažinimo, kad, rodos, galime paskutinius marškinius atiduoti, kad tik kažkam patiktume, kad tik kažkas mus pagirtų, kad tik kažkas pastebėtų… O kiek realiai tai mums gyvenime prideda prasmės? Laimės? Pilnatvės? Ši priklausomybė nuo aplinkos įvertinimo, ir tuo pačiu baimė jo nesulaukti kelia didžiulę desperaciją… Ir kas įdomiausia – tas aplinkos įvertinimas, kad ir koks fantastiškas ir gausus bebūtų, mums visiškai nepakels pasitikėjimo savimi. Nes pasitikėjimas savimi prasideda… mūsų viduje.

Sąmoningumo akimirkos: kaip išeiti iš absurdo teatro nelaukiant spektaklio pabaigos?

Ar gali šią akimirką, kad ir ką bedarytum – dirbtum tikrai svarbius [Tavo požiūriu] darbus, valgytum [Tavo požiūriu] „nelegalią“ spurgą ar [Tavo požiūriu] betiksliai sėdėtum feisbuke – pažiūrėti į veidrodį ir pasakyti, kad MYLI SAVE VISĄ? Nors truputį… Visai nesvarbu – plauta ar neplauta galva, su spuogais ar be jų, naujausiu kostiumu ar naminiais patrintais rūbais, ašarotą ar su šypsena… Ar gali?

Galbūt gali, nes darai tai pirmą kartą ir Tau tiesiog smalsu. Galbūt gali, nes galvoji, kad tai tik žodžiai ir iš pirmo žvilgsnio nedidelis nesudėtingas veiksmas. Galbūt gali, bet… Tau labai labai sunku. Galbūt gali ir padarai, bet… visai netiki tuo, kas vyksta. O galbūt ir negali. Ir tai yra NORMALU.

Taip, Tau gali ir nepavykti. Arba pavykti – iš pirmo, trečio ar dešimto karto. Ir net ir tai yra normalu. Leisk sau klysti – tai taip žmogiška… Visi tie patyrimai ir yra Tavo kelias. Tai, ką turi praeiti, kad užaugtum iki savęs. Suprask, kad šio proceso kaip ir daug ko savo gyvenime Tu negali kontroliuoti – paleisk šią pretenziją sau. Tai įsisąmoninus įtampa atlėgsta savaime – juk negalime ant savęs pykti dėl to, kam negalime daryti jokios įtakos. O pasirodo, didelės dalykų gausos mes kontroliuoti ir negalime, tad ir bausti save už tai tiesiog nedera!

Mylėti save? Tiesiog pabandyk – dėkoti ir atleisti pirmiausia Sau

Ar bent pabandysi pasakyti sau, kad myli save visą ir tokį, koks esi dabar, šią minutę – be vakar padarytos klaidos darbe ar sudaužytos lėkštės, rytoj gaunamo diplomo ar kitą mėnesį uždirbamos premijos? Bet koks žingsnis link didesnio pasitikėjimo savimi ir bent kiek išaugęs sąmoningumas jau yra labai labai daug. Už tai galėsi padėkoti sau kiekvieną kartą, kai save pamaloninsi geru žodžiu ar darbu. Dėkingumas didina meilę sau.

Jei Tave užgavo kažkurie šio straipsnio žodžiai, jei skaitydamas kai kur jauteisi nejaukiai (o taip pat jei taip nebuvo) – viskas su tuo yra gerai. Atsiprašau Tavęs. Atsiprašau savęs… Ir žinai ką, labai dažnai tokiu būdu – su daug ironijos – mes užgauname patys save. Įžeidinėjame save to nepastebėdami. Plakame, mušame ir net negauname jokių nuobaudų už tai… Tik ar atsiprašome?… Išmokite atsiprašyti savęs, ir sau atleisti. Atlaidumas – ypač veiksmingas vaistas nepasitikėjimo negalavimuose.

Kodėl aš taip rašau, o paskui dar atsiprašinėju?… Šioje mano kalboje negali nebūti to stipraus jausmo – audros ir susitaikymo, painumo ir aiškumo, monologo ir dialogo, saviironijos ir švelnumo tuo pačiu metu… Nes tai yra tema, kurioje gyvenu kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną aš atsikeliu iš lovos ir nusprendžiu mylėti save ir gyvenimą. Ir iš visų jėgų stengiuosi tai daryti. Mokausi to kiekvieną dieną. Pavyksta vis dažniau. O jei darau tai sąmoningai – reikia labai „pasistengti“, kad visiškai nepavyktų.

Ir Tu kiekvieną dieną turi teisę ir dovaną bent pabandyti labiau mylėti save. Įprask priminti sau, kad myli. Pasakyk tai garsiai. Arba užsirašyk ant lapelio ir įsidėk į piniginę, kad rastum šią meilės priesaiką visą laiką, kada jos prireikia. Gali sugalvoti už ką save myli (kad pagaminai skanią vakarienę, atlikai numatytą darbą ar nusišypsojai praeiviui), bet iš tiesų – tam net nereikia priežasties. Juk meilėje nėra „kodėl“.

Kas dar? Išdrįsk padaryti kažką daugiau nei darai įprastai. Realizuota drąsa gimdo meilę. O drąsa mylėti yra sprendimas, kurį turime priimti patys, ir priimti jį kasdien. Tad linkiu kiekvieną rytą pradėti nuo meilės sau. Kad ir kas tai bebūtų – puodelis kavos, brangaus žmogaus apkabinimas, mėgstamiausia knyga, mankšta, meditacija ar žvilgsnis per langą. Turime prisijaukinti meilę sau, turime prisijaukinti save. O tai yra pastangų ir atsidavimo reikalaujantis darbas. Gali būti, kad jis truks visą gyvenimą…

Atradimų trenerė Raminta Girdvainė | Gerų Emocijų Namai

Dalintis:

1 COMMENT

  1. Tik dirbant su savimi atradau sia tiesa. Anksciau ir as dejau lygybes zenkla tarp saves ir darbo, diplomu, sertifikatu, pasiekimu, kol galu gale supratau, kad visa tai darau del kitu, o man tai laimes neatnesa. Dabar isties savimi pasitikiu labiau. Nebesiplesau tiek gyvenime ir nebesistengiu niekam nieko irodyti. Keiciantis man pradejo keistis ir aplinka. Jei anksciau draugu dauguma buvo tokie patys perfekcionistai, su kuriais lengvai rasdavau kalba, tai dabar pradejau bendrauti su kitokiais zonemis, kuriuos atradau jogos grupeje, meditacijoje, grupineje terapijoje. Gyventi tapo sviesiau. Linkiu visiems pasistengti iseiti is sio uzburto perfekcionizmo rato, nesistengti buti tobuliems ir nepakeiciamiems, nes isduosiu paslapti – visi mes pakeiciami :) Vertinkime savo laika, sveikata ir brangius zmones, o ne pasiekimus, darbus, sertifikatus, brangius automobilius, didelius namus.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here