smurtas-internetas

Pastaraisiais metais socialiniuose tinkluose, kaip Youtube ar Facebook, pasirodė nemažai nufilmuotų vaizdų, kuriuose paaugliai nepagarbiai ar netgi brutaliai elgiasi su mokytojais, tėvais, draugais ar benamiais. Tai įkvėpė vieną lietuvaitį sukurti dainą, skirtą vaikams, kurios žinutė buvo: „O jeigu ir jie taip elgtųsi su jumis?“ Visgi mintis nebuvo pakankamai išgirsta visuomenės ir įkvėpė daug kitokio turinio diskusijų apie saviraiškos laisvę, neapykantos kurstymą ar Velnio apsėdimus.

Istoriją prisimenant

Praėjusių metų Lapkričio mėnesį Lrytas.lt portale pasirodė vienos motinos laiškas, kuriame ji skundėsi, kad jos vaikas klauso dainos apie Velnią, vaikų žudymą ir kitus siaubingus dalykus. O jos sūnui tai atrodė juokinga.

„Mane pribloškė ir tai, kad nuvytas nuo kompiuterio sūnus ilgai ir nuobodžiai aiškino: visa tai esąs tik nekaltas durnas juokas, nereikia to reikalo taip sureikšminti, pilni socialiniai tinklai šitos dainos, ją mielai klausosi visi visi“, – tuomet rašė ji.

Minėtosios dainos „Šėtone, prašau“ autorius – Vaidotas Grincevičius. Motina taip pat buvo nustebusi, kad socialiniuose tinkluose jį palaiko daugybė žmonių.

„Paskaičiusi komentarus, pašiurpau dar labiau – pasirodo, viso šito gerbėjų yra daugybė! Kai kurie prisipažįsta to klausą kiekvieną dieną ir net po kelis sykius – užsikabino, žodžiu.“

Dainos žodžiai išties suklusti verčiantys:

Šėtone, parašau nupirki mano siela, Už leidimą taškyti vaikų galvas į sieną.
Pyktis manyje verda kiekvieną dieną, Tai daug dažniau nei mano mama verda man pieną.
Jeigu pagaučiau aš vaiką galėčiau jo mėsą sušaldyt, suvalgyt. Kaulus vietoj malkų suskaldyt.

Ar matai mane dabar? Ne, aš ne dviratis. Ne, aš ne krūmas. Ne, aš ne stulpas.
BAM, apgavau, aš buvau dviratis. Haha.
Svarstai kodėl Tave aš apgavau? Ogi todėl, nes savu laiku aš irgi vaiku juk buvau.
Pažiūrėk matai, aš grėbiu lapus, Būtų daug smagiau, grėbti man vaikus.
Nesvarbu gyvus, ar negyvus.
Iš kur tas pyktis, aš nežinau,Bet kiekvieną dieną kaupias vis daugiau.
Šiais laikais vaikai yra tokie įkyrūs, Bet tiek to, jų stuburai silpni ir birus.
Nebijok trenkti vaikui, būk tikras vyras.
Nesvarbu ar Tu merga, ar žmogus, Kreipiuosi į Jus visus.
Į Tave, Į Tave, Į Tave. SUKILKIM PRIEŠ VAIKUS!
Nukapokim jiem nagus, nuvarykim į kapus.
Jie galvos, kad tai košmaras, Bet užmigę niekada taip ir nepabus.

Šėtone, parašau nupirki mano siela, Už leidimą taškyti vaikų galvas į sieną.
Pyktis manyje verda kiekvieną dieną, Tai daug dažniau nei mano mama verda man pieną.
Jeigu pagaučiau aš vaiką galėčiau jo mėsą sušaldyt, suvalgyt. Kaulus vietoj malkų suskaldyt.

Žinutę suprato priešingai

Daina soc. tinkle Youtube prieš skandalą buvo peržiūrėta daugiau nei pusė milijono kartų ir jokios papildomos reakcijos nesukėlė.

Tačiau po motinos laiško, į vaikino namus pasibeldė policija, konfiskavo asmeninius daiktus. Taip pat jam gresia nemenka bauda.

„Žmonės, ginantys vaikų teisės, nesuprato mūsų turinio, kad tai yra vaikų auklėjimas. Vaikai yra labai naglišiais laikais, mes norėjome, kad jie jaustų daugiau pagarbos suaugusiesiems. Vadinasi, nesuprato – daina dviprasmiška. […] Aš nesijaučiu kaltas. Tai elementarus juodas humoras”, – į įvykius reagavo Whydotas.

Šią dainą, kaip ir bet kurį kitą kultūrinį produktą, galima suprasti ne dviem, o netgi trim būdais, jei remsimės akademiko Stiutarto Hallo teorija. Jis teigia, kad produkto reikšmę kuria ne tik autoriai, bet ir, interpretuodami, jo vartotojai. O tai ne visada sutampa su originalia idėja. S. Hallas išskiria sistemą, leidžiančią suprasti tris informacijos iškodavimo būdus.

Pirmasis – dominuojantysis supratimas. Tai būdas, kai vartotojas produkto reikšmę supranta taip, kaip autorius ją užkodavo. Antrasis – derinamasis supratimas. Kuomet vartotojas supranta originalią žinutę, tačiau interpretuoja ir pritaiko ją savaip. Trečiasis – oponuojantysis supratimas. Tuomet vartotojai žinutę supranta visiškai skirtingai, nei autoriai buvo suplanavę.

Remiantis šia teorija ir pritaikant ją V. Grincevičiaus dainai, galime aiškiai matyti, kad ji buvo suprasta trečiuoju būdu – kūrėjo humoro valstybės pareigūnai nesuprato.

Populiari, nes ieško savęs?

Komentuodamas susidariusią situaciją Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos patarėjas teisės klausimams Deividas Velkas tikino įžvelgiantis kurstymą smurtauti prieš vaikus ir manantis, kad mene taip pat yra ribos.

„Lietuvos Respublikos Konstitucija labai aiškiai pasako, kad saviraiškos laisvė yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais. Tautinės, rasinės, socialinės neapykantos kurstymu, diskriminacija“, – sakė jis. D. Velkas taip pat pridūrė, kad visuomenėje yra nustatytos tam tikros elgesio taisyklės ir saviraiškos laisves turėtų riboti bendra moralė. Visgi jis konstatuoja, kad „visuomenė po truputį ir, kas blogiausia – net pati nejausdama, eina ir ieško tos anapusinės ribos.“

Šeimos psichologė Laima Gudaitė buvo nustebusi dainos populiarumu. Ji sakosi įžvelgianti smurto ir agresijos, o autorius kiek perlenkė lazdą parinkdamas žodžius.

„Aš irgi girdžiu kvietimą smurtauti prieš vaikus. Nereikia būti dideliu mokslininku ar psichologu, kad tą įžvelgtum. Kadangi kalbame apie laisvės, saviraiškos ribas, visgi manyčiau, kad laisvė neatsiejama nuo atsakomybės. Visada reiktų pamąstyti, kokią įtaką tai sukels aplinkiniams“, – sakė L. Gudaitė. Ji dainoje humoro nepastebėjusi.

Tačiau jeigu mes įvardintume šią dainą kaip turinčia religinio atspalvio, populiarumą paaiškinti būtų galima akademiko Charles’o Tayloro mintimis. Jis teigia, kad daugybė žmonių seka savo dvasiniais instinktais. Jie dažnai svyruoja nuo šventumo, palaimos pojūčio iki rutiniško nepasitenkinimo gyvenimu. Ch. Tayloras sako, kad tai yra žmogaus asmeninių paieškų kelias. „[…] Jie ieško savotiškos vienybės ir pilnavertiškumo su savimi”. Taigi galima daryti prielaidą, kad asmenys, klausantys šios dainos, galbūt nesąmoningai bando patikrinti save, ar tai dera su jų dvasiniais poreikiais.

Siaubo detalės kūrinyje

Siaubo ir smurto problema vaikų kontekste yra aprašyta Erico Ziolkowskio knygoje “Pikti vaikai religijoje, literatūroje ir mene”.

Knygoje jis cituoja britų žurnalistę Angelą Phillips, kuri teigia, kad “problema su berniukais yra ta, kad jie privalo tapti vyrais ir, jei vienintelis pavyzdys, kaip tapti juo, yra brutalumas, tai jie privalo smurtauti, siekdami tapti vyrais.”

Ši citata tampa dar aktualesnė, kai pasiremiame Vidaus reikalų ministerijos pastarųjų metų statistika apie smurtą artimoje aplinkoje. Dokumente rašoma, kad 2012 ir 2013 metais įvyko apie 10 000 smurto atvejų, kai moteris nukentėjo nuo vyro. Statistika, rasta Vaiktoteisės.lt, taip pat rodo, kad 2010 ir 2011 metais daugiau nei 2 500 vaikų patyrė smurtą.

E. Ziolkowski taip pat rašo apie Carlo Collodi knygą “Pinokio nuotykiai”. Jame autorius auklėja vaikus sakydamas, kad tiems, „kuriems nereikia patarimo iš tų, kurie žino geriau, nei jie, greitai paklius į bėda“. Taip pat perspėja, kad „berniukai, kurie atsuka nugarą mokslams, knygoms, mokykloms ir mokytojams ir neveikia nieko, tik žaidžia žaidimus ir smaginasi, baigs savo gyvenimą liūdnai“. Čia galima paminėti, kad V. Grincevičius metė mokslus ir uždarbiauja, kaip viename interviu teigė, iš Youtube peržiūrų.

Tačiau C. Collodi miniu ne vien dėl to. Jo knygoje galima aptikti elementų, leidžiančių mums geriau analizuoti smurtą mene, anot E. Ziolkowskio. Tai būtų: ekscentriškumas, anonimiškumas, bedievystė, pasityčiojimas, įžeidimas, mirtina bausmė ir kt.

Jeigu sugrįžtume prie dainos žodžių, lengvai rastume šių elementų atitikmenis:

Ekscentriškumas: “Ar matai mane? Ne, aš ne dviratis. Ne, aš ne krūmas. Ne, aš ne stulpas. Bam, apgavau – aš buvau dviratis.”

Bedievystė: “Šėtone, prašau, nupirki mano siela už leidimą taškyti vaikų galvas į sieną”

Pasityčiojimas: “Pažiūrėk, matai, aš grėbiu lapus. Būtų daug smagiau grėbti man vaikus. Nesvarbu gyvus ar negyvus.”

Mirtina bausmė: “Jeigu pagaučiau aš vaiką, galėčiau jo mėsą sušaldyt, suvalgyt. Kaulus vietoj malkų suskaldyti” arba “Nukapokim jiem nagus, nuvarykim į kapus. Jie galvos, kad tai košmaras, bet užmigę niekad taip ir nepabus.”

Neseniai Delfi.lt portale pasirodė publikacija, klausianti, ką religijai pranašauja skaičiai. Joje remiamasiEurobarometro praėjusių kelių metų apklausos duomenimis. 2005 metais Lietuvoje buvo 49 procentai tikinčiųjų. 2010-aisiais – 47. Jei maždaug pusė populiacijos yra religingi, kodėl agresija, pyktis ir smurtas visuomenėje yra tokie juntami?

Remiantis Vilniaus Universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro direktore profesore Rita Šepertyte, statistika parodo tik momentinius atsakymus. Ir tai gali skirtis nuo to, ką žmonės iš tiesų jaučia.

„Neneigiu tų statistinių duomenų, tačiau manau, kad jie yra ganėtinai paviršutiniški. Sociologai tyrinėja fenomenus, apie kurių turinį dažnai net nesusimąsto“, – sakė ji.

Tačiau apie religinio fenomeno turinį galimai nesusimąsto ne tik sociologai, tačiau ir respondentai. Susana B. Ridgley savo knygoje „Vaikų religijoje studija. Metodiniai patarimai“ rašo, kad „visose didžiosiose religijose žmonės skaito šventuosius tekstus kaip mythos: suprasti kūrėją, kančią, gyvenimą ir mirtį, kaip praktikuoti teisingumą, taiką, atjautą, altruizmą ir solidarumą. Dabar tekstai yra skaitomi labiau kaip logos: tiesiogiai, faktiškai, per mokslinę perspektyvą.“

Sociologas George’as Lundskow mano, kad religija yra ne apie objektyvią, pastebimą, pamatuotiną tiesą, bet labiau suvokiama per emocijas ir patirtį. Jis tvirtina, kad Šiaurės Amerikos paaugliai sakosi esą religija yra svarbi jiems. Tačiau vyraujanti tendencija rodo, kad religiją jie supranta kaip stipriai individualistinę, autonomišką ir susikoncentravimas į save laikomas kaip universali tiesa ir gyvenimo tikslu.

Šią mintį pastiprina ir S. B. Ridgley. Ji knygoje rašo, kad „asmenys lengva ranka kviečia Dievą, kai to užsigeidžia, lyg kviestų aptarnaujantį personalą, ir linkę jį ignoruoti kituomet. Jie taip pat ignoruoja ir kitų žmonių interesus, be įsipareigojimo ir pasiaukojimo, be jokio visuomeniškumo jausmo.“

Perfrazuojant G. Lundskow ir S. B. Ridgley galima teigti, kad žmonės lygiai taip pačiai gali juoktis iš siaubo, kaip ir iš aukščiausios palaimos. Taip yra todėl, nes žmonės nepatyrę – suvokti negali. Taigi ir religijos šventumas, ir makabriškumas gali sukelti juoką tol, kol tai netaps asmenine realybe.

Juokinga, nes tapo įprasta

Paaiškinimų, kodėl daina galėjo kelti juoką daugumai jos klausytojų, galima rasti ir daugiau. James’as R. Lewisas knygoje „Satanizmas šiandien. Religijos, folkloro ir populiariosios kultūros enciklopedija“ taip pat rašo apie humoro aspektą.

Jis tvirtina, kad pragaras yra tapęs neišsenkamu humoro šaltiniu. Jei iš pradžių toks bandymas pokštauti, naudojant tamsos subjektus, atrodė kaip lengvabūdiškumas, tai dabar, anot autoriaus, žmonės linkę pokštauti apie tai, kas jiems kelia nerimo ar susierzinimo. Todėl ir turime tiek juokų apie seksą, religiją, politiką. J.R. Lewis taip pat tikina, kad modernioje industrializuotoje visuomenėje reklamos gamintojai jaučiasi laisvai, propaguodami pragariškos temos įvaizdžius. Ir juos pateikia humoristiškai.

Čia tiktų prisiminti Vilniaus universiteto dėstytojo Manto Martišiaus reklamos paskaitas, kuriose jis sakė, kad reklamos keičia mūsų vertybes, moralės normas, stumia jų ribas. Tai patvirtina ir Manendra Mohan, knygoje „Reklamos vadyba. Konceptai ir pavyzdžiai“, kur rašo: „reklama yra dažnai kritikuojama dėl apgaulės, manipuliavimo ir blogo skonio. […] Sakoma, kad reklamos įtaiga turi įtakos visuomenės vertybių sistemai.“

Be viso to, yra dar viena svarbi teorija, puikiai tinkanti šioje vietoje. Johnas L. Ausintas savo knygoje, sudarytoje iš paskaitų „Kaip daryti dalykus su žodžiais“ kalba apie veiksmingą teiginį. Tai teorija, kuri nusako veiksmus, kurie išties atlieka savo paskirtį, o ne apibūdina ją. Chris Klassen aprašo šį reiškinį knygoje „Religija ir populiarioji kultūra“ ir duoda pavyzdžių:

„Jeigu aš sakau „mano draugas šiandien tuokiasi“, tai apibūdina veiksmą, kuris netrukus įvyks. Tačiau jei kunigas sako „Aš skelbiu jūs vyru ir žmona“, tai – veiksmingas teiginys, nes tai sakydamas, pora išties tampavyru ir žmona.“

Kita vertus, kai kada teiginių išsakymas gali būti nesėkmingas, neveiksmingas. Jie yra skirstomi įneišreikštuosius ir piktnaudžiaujančiuosius.

„Jeigu aš, kuris neturi teisės ar religinio autoriteto, pasakyčiau „Aš skelbiu jus vyru ir žmona“, tai būtųneišreikštas, nesėkmingas veiksmas. Mano žodžiai tušti, nes aš neturiu autoriteto jų atlikti“. Tuo tarpupiktnaudžiavimas įvyksta tada, kai asmuo, sakantis žodžius, neturi pakankamai intencijos tai išties atlikti.

Neišreiškimą duotuoju V. Grincevičiaus pavyzdžiu galima lengvai pritaikyti. Jeigu mes išgirstume kunigą arba satanistą, prašantį Velnio nupirkti jo sielą, mes tai priimtume gerokai rimčiau, nes abu juos matytume kaip religiškai autoritetingus asmenis. Ir galvotume, kad jie yra sąmoningi dėl veiksmų, kuriuos atlieka ir dėl žodžių, kuriuos sako. Tačiau kai kalbame apie Whydotą, darome prielaidą, kad jis neturi tiek religinių žinių, todėl esame linkę nepriimti jo žodžių už gryną pinigą. Taip pat sunku pasakyti, ar jo sielą išties paėmė Velnias. Taigi dainos žodžių turinys – neišreikštas, todėl galimai neveiksmingas.

Žodžio laisvė ar Velnio žodis?

Ir didžioji dalis šioje istorijoje esančių žmonių į jo žodžius rimtai nepažiūrėjo. Tačiau yra ir tų, kurie turi daugiau religinių žinių, ir kurie žodžių žvirbliu nelaiko.

Vienas jų – egzorcistas Arnoldas Valkauskas. Jis taip pat pasisakė šiuo klausimu. „Jeigu dainoje būtų raginimas daužyti negrų galvas į sieną, žydų galvas į sieną ar gėjų galvas į sieną, manau, būtume išgarsėję pasaulyje ir tokio atgarsio sulaukę, kad ne tik Lietuva sureaguotų. Tačiau žodžiai apie vaikų galvų daužymą į sieną vertinami kaip saviraiška“, – stebėjosi dvasininkas.

Žvelgdami iš krikščioniškosios perspektyvos, Šėtonui adresuotas prašymas paimti sielą, A. Valkausko manymu yra satanizmas: „Savęs pašventimas šėtonui, be jokios abejonės, turės akivaizdžias pasekmes tiems, kurie dainavo kartu sąmoningai ar nesąmoningai. Žmonės gal nesupranta, ką daro, tačiau tai jau malda piktajai dvasiai.“

Teosofas Artūras E. Powelas plačiau paaiškina, ką reiškia dainuoti, nesvarbu, sąmoningai ar ne. Jis tvirtina, kad mes būtume labai nustebę, jei sužinotume, kad daugiau nei trys ketvirtadaliai mūsų galvoje esančių minčių… nėra mūsų. Taip yra dėl to, kad viešoji erdvė yra pripildyta įvairiausių minčių, kurios gali susimaišyti su mūsų mintimis. „Daugumoje atvejų, mintys yra beprasmės ir daugiau blogos, nei geros (turinio, intencijos atžvilgiu).“

Taip pat Thomas Shepardas, gyvenęs XVII a., Amerikos puritonas, Kembridžo ministras taip pat kalbėjo apie vykstančius šventuosius karus. Jis sako, kad Velnias nesukelia nuodėmės, tačiau užvaldo tuos, kurie yra jos apsėsti. Jo teigimu, Šėtonas naudosis nedorais žmogaus darbais ir suspaus, tildys jo dvasią bei bet kokias teigiamybes.

Taigi čia, remdamiesi aprašytaisiais autoriais, galėtume nubrėžti nedidelė schemą: iš pradžių mintys (vidinis dainavimas) ir veiksmai (jos palaikymas, propagavimas) veda į nuodėmę, kur mūsų kontrolę perima Velnias. Tikriausiai apie tai kalbėjo egzorcistas A. Valkauskas.

Jis taip pat mini, kad bet kokie žodžiai, kuriuos mes kartojame, turi savo prasmę ir pasekmes, todėl žmonės turi būti sąmoningi apie tai, ką jie kalba.

„Tai ne tik garbinimas, bet ir prašymas naikinti. Žiūrint teologiškai, vaikai – švariausia žmonijos dalis, neturinti apsaugos. Ir jei prašai šėtono galios naikinti tuos, kurie negali apsiginti, iš tiesų prašai galios būti visišku naikintoju, kitaip – susivienijimo su piktąja dvasia, tapimo jos įrankiu.”

Šią kunigo mintį puikiai iliustruoja ištrauka iš Evangelijos pagal Morkų (9: 33-37): „Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs.“

Reaguodamas į egzorcisto žodžius, V. Grincevičiaus savo Facebook paskyroje parašė: „Aš tikiu Dievu. Bet kai mano artimas žmogus yra ant mirties slenksčio, aš maldauju Dievo, kad jis nemirtų, o jis vis tiek miršta. Tai kaip, egzorciste, aš prisišauksiu šėtoną, kuriuo aš netikiu, ir aš tą šėtoną įsivaizduoju kaip kažkokį arklį ant dviejų kojų su ilgu peniu“.

Dar šiek tiek anksčiau prieš A. Valkausko mintis, Whydotas yra viešai paklausęs: „90 proc. žmonių eina už „Šėtone, prašau“ dainą. 10 proc. prieš. Tai reikia prisitaikyt tiems 10 proc. prie mūsų. Ar mums, šėtono apsėstiems, prie tų nabagų?“
O jei prisimintume filosofo Royaus Bhaskaro mintį, sakančią, kad nuoširdi rašytojo ir skaitytojo tiesos ir prasmės paieška veda prie bendrų susitarimų, kas yra šventi idealai, lemiančių tolimesnį žmonių solidarumą ar žmonijos klestėjimą, tai tokia Whydoto citata pasirodytų išties prasminga visų įvykių kontekste. „Pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu“, – sako liaudies išmintis.

Prieš pabaigiant galima pasakyti, kad V. Grincevičius sulaukė ir žinomų žmonių paramos. Marijonas Mikutavičius tikino esantis ne už jaunuolį, kaip asmenį, bet už jo teisę kurti. Buvęs Teisingumo ministras Remigijus Šimašius savo Facebook paskyroje retoriškai klausė, kiek kartų policijai dar teks padaryti klaidų, kol padarys tam tikras išvadas. (Į šią žinutę greitai sureagavo Policijos atstovas spaudai Ramūnas Matonis sakęs, kad yra nusivylęs politiko nesupratingumu). Whydotą taip pat parėmė komikai Paulius Ambrazevičius ir Mantas Katleris.

Po tiek daug dėmesio jaunuoliui, dainos populiarumas taip pat  – Youtube šios dainos peržiūrių skaičiusšoktelėjo iki daugiau nei pusantro milijono. Jis taip pat gerokai padidino savo siekėjų skaičių Facebooke, oportalo Zinios.lt skaitytojai jį išrinko praėjusių metų sensacija. V. Grincevičius taip pat buvo vienas populiariausių praėjusių metų Google paieškos objektų.

Apie humoro jausmą

Ar daina apie Velnią ir vaikų žudymą gali būti juokinga? Žinoma, kad taip. Tačiau tai daugiau sąmoningumo, žinių, konteksto, kultūrinio produkto iššifravimo, asmeninės patirties, o ne humoro jausmo klausimas. Iš šio teksto matyti, kad diskusijos apie sukurtą dainą paliečia daugybę aspektų – ne tik ryšys tarp religijos ir populiariosios kultūros, tačiau ir saviraiškos, žodžio laisvės, reklamos, žmogaus teisių, smurto prieš vaikus ir t.t. O tai suteikia tik dar daugiau aiškumo kodėl, deja, tokia daina gali pasirodyti juokinga – ribos tarp to, kas yra šventa, o kas yra makabriška praktiškai pranykusios ir didžiajai daliai V. Grincevičiaus palaikytojų trūksta tas kompetencijos ribas nusibrėžti patiems.

Parengė Lukrecijus Tubys