Ar Facebook’as yra tiesiog narcizų sambūris?

1

Šiandiena daugelį dalykų gali išgirsti apibūdinant narcizo terminu: “Dėl kokių priežasčių tiek daug žmonių tampa narcizais? Kodėl įmonės vadovas yra toks narcistiškas, jog mano, kad yra geresnis už visus ir nuolat kitus žemina? “Facebook’as” toks narcistiškas. Kodėl žmonės mano, kad tai, ką jie daro, kitiems yra svarbu? Šių laikų vaikai visi narcizai. Visuomet aš, aš, aš.”  

versijaVargu ar narcisizmo terminą galime taikyti kaip vos ne viskam paaiškinti tinkančią diagnozę.

Neseniai viena tyrėjų grupė kompiuteriu išanalizavo populiariausias trijų dešimtmečių dainas. Mokslininkai pastebėjo statistiškai reikšmingą populiariosios muzikos pokytį judant narcisizmo ir priešiškumo link. Tyrėjų hipotezė, kad dainose vis mažiau vartojama žodžio “mes” ir daugiau “aš”, pasitvirtino.

Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad mažiau vartojama su socialiniais santykiais ir pozityviomis emocijomis susijusių žodžių, daugiau –  susijusių su pykčiu ir antisocialiu elgesiu, tokių kaip nekęsti ar žudyti. Šio tyrimo vadovai ir knygos “The Narcissism Epidemic” autoriai teigia, kad per pastaruosius 10 metų JAV narcistiškos asmenybės sutrikimas fiksuojamas dvigubai dažniau nei seniau.

Kur ritasi pasaulis? Negi gyvename kultūroje, kurią geriausiai apibūdina narcistiškas elgesys? Ar pavirtome savimi susirūpinusiais, išpuikusiais žmonėmis, kuriuos domina tik valdžia, sėkmė, grožis ir noras būti ypatingam? Ar mums suteikta teisė, kad galėtume save laikyti pranašesniais, net jei neprisidedame ar nesiekiame ko nors vertingo? Ar tiesa, kad mums trūksta empatijos, kad būtume užjaučiantys ir artimi?

Tikriausiai šiek tiek raukotės ir galvojate: “Taip. Būtent tai ir yra problema. Žinoma, ne su manimi. Bet apskritai… tai arti tiesos!”

Gera turėti pasiaiškinimą, ypač tokį, kuris verčia pasijusti geriau ir kaltę perkelti tiems žmonėms. Kas kart susidūrę su “narcizais” greičiausiai pajuntame panieką ar pyktį ir esame linkę juos išgydyti sukritikuodami. Nuosprendis įvairiais atvejais būna maždaug toks pats: šie egomaniakai turi žinoti, kad jie nėra niekuo ypatingi, jie nėra tokie nuostabūs, kaip apie save galvoja, jie neturi puikuotis ir jiems reikia nusileisti ant žemės.

Ko beveik niekas nesupranta, tokioje situacijoje, yra tai, kad atšiaurios pastabos, t. y. visokiausi bandymai sukelti išsišokėliui gėdą, menkavertiškumo jausmą, nieko negali “pataisyti”. Nes veikiausiai kritikuodami, primindami apie trūkumus ir nereikšmingumą mes tiesiog nurodome į tai, nuo ko žmogus visomis savo išgalėmis stengiasi pabėgti.

Jei vengsime diagnozavimo ir etikečių bei pažvelgsime į šių dienų narcisizmą atidžiau, pro padidinamąjį stiklą, taip sakant, mes pamatysime gėdos sukeltą baimę būti eiliniam. Pamatysime baimę niekada nepasijusti ypatingu, kas reiškia – likti nepastebėtam, likti nemylimam, prarasti prasmės ir priklausymo kažkam didingesniam jausmą.

realŠis naujas narcisizmo apibrėžimas suteikia aiškumo. Tampa daug aiškiau kodėl vis daugiau žmonių kovoja norėdami patikėti, kad jie yra pakankamai verti. Mūsų kultūroje įskiepyta žinutė, kad eilinis gyvenimas yra gyvenimas be prasmės. Vaikai maitinami televizoriaus realybės ir įžymybių kultūros, be priežiūros naudodamiesi socialine medija, patiki jiems siunčiama žinute ir išsiugdo visiškai iškreiptą pasaulio suvokimą: esu vertas tik tiek, kiek žmonių paspaudė mygtuką “patinka” socialiniuose tinkluose.

Grįžtant prie ankstesnio klausimo, ar gyvename apsupti narcistinių žmonių, atsakymas būtų neigiamas. Šiuo metu kultūros vaidmuo toks galingas, kad baimė likti niekuo neypatingam tikrai prie to prisideda. Problema yra ir etikečių klijavimas.

Sykiu ši milžiniška mūsų laikų kultūros įtaka paaiškina ne tik narcisizmo epidemiją, bet kartu suteikia ir panoraminį mūsų minčių, elgesio ir emocijų vaizdą, kuris lėtai keičia mūsų asmenybę, gyvenimą, meilę, darbą, vadovavimo, mokymo ir auklėjimo stilių bei tarpusavio santykius. Apibendrintai tokią mus supančią aplinką galėtume pavadinti stokos kultūra.

Kitaip tariant, primesti dirbtiniai standartai nuolatos generuoja nevisiško ar menko jiems atitikimo pojūtį, kas pasireiškia kaip nuolatinis nepilnavertiškumas, stoka, kurią kompensuojame jau pradžioje analizuotu elgesiu.

Pagal:
Brene Brown (2014) “Didi drąsa: kaip sprendimas būti pažeidžiamu keičia mūsų gyvenimą”, 18-24 p.

Dalintis:

1 COMMENT

  1. Man kartais atrodo, kad čia yra kalta kartų sandūra. Juk anksčiau labiausiai vertinamos savybės buvo paklusnumas, nuolankumas, taurumas… O dabar, kai žmonės ėmė labiau pasitikėti savimi, ėmė manyti \”taip, aš galiu!\” – visiems įpratusiems žmones menkinti manipuliatoriams, darosi nebesmagu :)

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here