Ar gaudysi mane, jei krisiu?

0
Casablanca
Kadras iš filmo “Casablanca” (1942)

Buvo vėlyvas pavasario vakaras. Menkas šaltukas stingstė bepradedančius prasikalti medžių pumpurėlius, o pilkuma jau seniai buvo aptraukusi visą miestą. Gatvėse vis mažėjo žmonių ir tik retkarčiais galėjai išgirsti pravažiuojančią mašiną. Gatvių žiburių šviesa idealiai puošė mažo miestelio gatves, kurios žiemą kvepėdavo kepamais sausainiais.
Miela mergina sėdėjo ant šaltų laiptų ir stebėjo tolumoje žibančias parduotuvės vitrinas. Jos mintys pamažu dėliojosi į termitų apgraužtas lentynėles, o nerimas ten kažkur giliai pamažu slūgo.
–         Tau reikėtų eiti į vidų. Sušalsi,- merginos mintis nutraukė netoliese pasigirdęs balsas.
–         Nesušalsiu,- sušnabždėjo mergina ir atsisukusi išvydo kiek keistoką vaikiną.
– Ką tu čia darai?- paklausė mergina.
–         Aš? Išėjau parūkyti.- kiek sutrikęs keistuolis parodė merginai cigarečių pakelį ir klestelėjo šalia jos.
Nors toks elgesys merginos nesužavėjo, pats faktas, kad jis šalia merginai buvo malonus. Galbūt, jautėsi per daug vieniša tokį tylų vakarą.
–         Apie ką galvoji?- paklausė vaikinas po keliolikos minučių tylos.
–         Apie tai, jog nesu geras žmogus,- atviravo mergina.
–         Tobulų nėra, – atkirto vaikinas ir išsitraukė dar vieną cigaretę.
–         Žinau. Bet būtent tai mane ir graužia,- kiek tyliau nei prieš tai atsakė mergina ir nebyliai atsisakė vaikino siūlomos cigaretės.
–         O, tai parodo, kad esi geras žmogus. Padarei klaidą ir dėl to graužiesi, – šyptelėjo vaikinas ir išpūtė dūmų kamuolį. Vėjo nebuvo, todėl dūmų kamuolys gražiai pakilo aukštyn.
–         Tai nepaguodžia, – sušnabždėjo mergina ir, atrėmusi galvą į sieną užsimerkė. Nors nebejautė pirštų galų, čia sėdėti buvo daug geriau nei tūnoti viduje.
–         Išmesk sąžinę per langą, – šyptelėjo vaikinas ir pasisukęs žvilgtelėjo į merginos profilį.
–         Būtent, todėl ir sėdžiu čia. Labai viliuosi, kad ji dabar sušals ir susirgs. Gal gripas pagaliau ją užčiaups,- vis dar užsimerkusi atsakė mergina ir tyliai sukikeno.
–         Ir tai neblogai,- išsišiepė vaikinas ir sutrynė nuorūką į grindinį. – Bet nemanai, kad tai labai jau laikina?
–         Kartais ji visai miela,- nusijuokė mergina.
–         Bijai tapti blogu žmogumi?-paklausė vaikinas ir įsmeigė akis kažkur į tolį. Jis girdėjo, kaip plaka jo širdis ir kartu troško išgirsti, ar merginos širdies dūžiai tokie pat smarkūs.
–         Ne. – atsakė mergina ir atsimerkusi atsisuko į vaikiną.- Aš bijau… bijau, kad kai krisiu į bedugnę, manęs niekas nepagaus. Niekas nesistengs manęs pagauti…
Mergina nutilo, bet vis dar žiūrėjo į vaikiną. Ji laukė kažko tokio, kas privers tai baimei pabėgti.
–         Aš irgi nesistengsiu tavęs pagauti… Aš šoksiu paskui tave,- nuoširdžiai šyptelėjo vaikinas ir pažvelgė į merginos akis.
–         Koks tu keistas,- nusišypsojo mergina.
Tyliame pavasario peizaže pasigirdo dviejų žmonių juokas, nuskriejęs per gatves, kurios žiemą kvepia kepamais sausainiais.

“Kai tarp žmonių įsiviešpatauja, kad ir bežodis, beatodariškumas (Rückhaltlosigkeit), tada įvyksta dialoginio žodžio sakramentas.” (Martinas Buberis)

Autorė:
Monika Targonskytė

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here