Klausimas [kalba netaisyta]: Esu 27 m., draugas 25 m. Kaip sakot, ar įmanoma man su savo vaikinu išsiskirti visam? Suprantu, kad tai priklauso nuo pačios manęs, bet pas mane situacija yra jau kaip užburtas ratas.

Tokio gyvenimo, kokį turiu su juo, jau nebenoriu. Bet aišku, myliu vis dar jį, ir tikiuosi gal vieną dieną pasikeis kažkas, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad metai bėga, bet nieks nesikeičia, tik viskas blogyn eina.

Pas jį, man pagarbos 0, nesiskaitymas ir pan. Yra agresyvus… Nepasitiki nei manim, nei tikriausiai savimi.
Atrodo, galėtų, tai net prisikabintų, kad per garsiai kvėpuoju.. :))) Erzina jį mano klausimai ir net kai bandau bendrauti ar pasakyti savo nuomonę, visur mato, kad aš jį puolu, nors taip nėra.

Kai bandau paaiškinti, ką turiu galvoje, jis net nenori klausytis. Net kai šiuo metu kai esu išvykus, jokios iniciatyvos nėra iš jo pusės, nei paskambinti, nei parašyt ar pasidomėti kaip laikausi. Gyvenam kartu, o santykiuose esam 3 metai, per kuriuos labai daug visko buvo. Nuo daiktų trankymo mano iš jo pusės, policijos, kėlimo rankos, skyrybų, rėkimo ir iki kėlimo rankos prieš save, gal tris kartus (tai vyko prieš metus laiko maždaug, dabar kol kas ramu dėl šio dalyko).

Nors pas jį šeimoje sesė ir mama bandė žaloti save (gal čia kažkaip persiduoda tokie dalykai???) suprantu, kad tokie dalykai vyksta ne iš gero gyvenimo, bet aš gyvenime turėjau ir labai sunkių situacijų, bet nekėliau prieš save rankos ir nesipjausčiau venų ar nebuvau perdozavus vaistų, dėl nelaimingos meilės, nors žinau, kaip tai skaudina, net ir dabar, kai nežinau išeities iš situacijos… Nors šitie santykiai, su šiuo žmogumi, man tikrai stipriai kirto per savivertę ir galbūt pasitikėjimą savimi.

Pastoviai man jį reikia stumti gyvenime kažką daryti, aišku, jis dėl to dar pyksta po to ant manęs. Nieko nenori veikti, pradėjom gyventi naujam būste, negalvoja apie darbą ir aplamai kažkokią veiklą, kasdieninė jo veikla yra online žaidimai, šaudyti, gaudyti ir pan. Kur yra daug smurto. Ir taip nuo ryto iki nakties…

Nežinau nei kaip su tokiu žmogumi kalbėt, nei kaip padėt. Nesu prieš žaidimus, kai viskas yra proto ribose. Mūsų santykiuose nebėra iš vis jokios romantikos ir kas būna normaliuose santykiuose jau ilgą laiką. Lytinių santykių pas mus seniai nebeliko, nes jis nebenori mylėtis, kitos jokios neturi, nes per dienas būna namie ir žaidžia žaidimus. Kalbėjimo manieros pas jį su manim, tai kaip pas kokį asocialų asmenį ir be jokios sąžinės graužaties jis su manim taip kalba, nors manau tikrai supranta, kad mane skaudina. Niekad neatsiprašo. Kaip ir niekad nepaskambina pirmas ar parašo man, bet tas liečia ir su kitais žmonėmis, lauks kol jam kažkas parašys ar aplankys. Su kitais žmonėmis kai būna ir bendrauja atrodo, kad visai kitas žmogus prieš mane, kai tik nėra kitų žmonių iškart pasikeičia. Jau kiek laiko esu su juo niekad negali užmigti pats savaime, užmiega tik klausydamas visokių garsų per youtube kaip asmr. Dar labai jo keistos temos ką pastoviai žiūrėdavo kai nežaisdavo, istorijos apie žmogžudystes, kurios būdavo įvykdytos ilgai planuojat, kur kas ir kaip paaiškėdavo tik po kurio laiko, ir dažniausiai tai būdavo artimi žmonės kur net neįtarsi, kad jie galėjo taip padaryti. Šiuo metu dar jo mėgstama tema apie kurią kartais pažiūri yra feministės.

Buvom išsiskyrę kažkada su policijos pagalba, nes pradėjo daužyti mano daiktus, nes jam kažkas susisuko. Turėjau rašyti raportą ant jo, bet taip ir neparašiau, daiktų jis man neatpirko. Po kažkiek laiko kažkaip susiėjom. Buvo kurį laiką gerai. Po to vėl tas pats… Jis išvažiavo gyventi pas mamą į kitą miestą, bet dar nebuvom išsiskyrę, buvo labai plonas siūlas iki tos ribos. Turėjo pradėti dirbti, nors ilgą laiką nebuvo darbo, nors sakė, kad išvažiuoja dėl darbo. Kai gyvenom kartu buvo tragedija, negalėjau net apkabinti, jei bandydavau būdavau atstumta ir gyvenom kaip palatos draugai, tik dar prie viso to turėjau kęsti jo žeminimus. Jei kažką bandydavau pasakyti kaip ir ką mąstau būdavau aprėkta. Bendraudavom dar kai jis ir buvo pas mamą, nes sakėm ale, kad eisim kartu gyventi, kai pradėdavau klausti kada maždaug, jis man pastoviai atsakydavo nežinau, nors tam nieks netrukdė. Nors ale rašė, kad nori su manim gyventi. Bet be viso to gaudavau krūva žeminančio bendravimo. Iniciatyvos pas jį tuo metu nebuvo, turiu galvoje, kad kažkokį dėmesį, ar šilumą man parodyti  nebuvo. Jis mane užblokavo fb, prirašęs negražių dalykų ir nerašė gal kokį mėnesį, nors ale mane paliko rašė, na ir aš jam daviau suprasti, kad su tokiu žmogumi kaip jis nenoriu būti.

Tada pas mane iš niekur nieko atsirado kitas žmogus, kuris buvo priešingybė jam. Bet buvęs po mėnesio sugalvojo man pasukti ir paklausti kas čia su mumis vyksta ir pareikšti, kad ale jis tai su manim santykių nėra nutraukęs, nors nei rašė, nei skambino. Pas mane buvo likę jo daiktų, tai kai atvažiavo jų pasiimti, tai verkė ir maldavo, kad tik būčiau su juo ir jo nepalikčiau, kad nenori jokių santykių su naujomis merginom, kad aš jo gyvenimo meilė. Kažkaip susitaikėm, nors tuo metu galvoje kitas buvo, bet patikėjau exu. Buvo labai geras kurį laiką, labai logiškai viską kalbėjo, sakė gerbs mane ir priims ir mano nuomonę ir visus skirtumus, nes ale ir jis netobulas ir sakė, kad jei pradės santykius su nauja mergina, vėl bus viskas nuo pradžių. Tikrai kurį laiką buvo labai geras, net pats buvo atsiprašęs koks buvo su manim ir kad to nebebus. Bet čia kiek matau buvo vyriškas ego, o ne nuoširdi meilė, jis tik norėjo, kad kitas sužinotų, kad as esu su juo ir jo nepaliksiu. Ir vėl prasidėjo po kurio laiko ta pati situacija, kuri tarsi užstrigus laike, nepagarba, nesiskaitymas, atsiribojimas, kaltinimas.
Dabar jeigu jam kas nors nepatinka ką aš parašau ar pasakau savo nuomonę, tai arba prasideda ignoravimas arba numeta ragelį.. nors būna visaip, arba išvadina visokiais žodžiais kaip atsilupelė, autistė, daunė, eik nx kurva, razinos galva, medžio gabalas, kiaulė, lopė, šiukšlė, stora (nors nesu stora), sena ir pan. Nuolat menkina mane.

Pavyzdžiui šiandien paskambinau jam pakalbėti, nes dar negrįžus, tai ne tai, kad su manim kalbėjo ar būtų pasiilgęs, bet žaidė toliau savo žaidimus, kas užima visą beveik jo laiką ir bendravo su kitais žmonėmis iš žaidimo. Aš jo po to paklausiau ar jam čia normalu? tai pasipylė gražiausi“ žodeliai ant manęs ir numetė ragelį. Iškilo klausimas ar jis yra nesubrendęs ir man per jaunas, ar turi kažkokiu psichologinių problemų ar dar jam ne santykiai galvoje ir jis užstrigęs vaikystėje?

Gal jūs turite kokių minčių kaip išlipti man iš šito užburto rato, kad nebegrįžčiau daugiau pas jį ir netikėčiau jo pažadais? 

Komentuoja psichologė Agnė Vaiciukevičienė:

Pradžiai labai norėčiau pasidžiaugti, kad ieškote išeičių iš slegiančių situacijų. Savo laiške rašote, jog “Tokio gyvenimo, kokį turiu su juo, jau nebenoriu. Bet, aišku, myliu vis dar jį ir tikiuosi, gal vieną dieną pasikeis kažkas, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad metai bėga, niekas nesikeičia, tik viskas blogyn eina”. Norėčiau akcentuoti, kad žmonės keičiasi, bet tam reikia jų pačių be galo didelės motyvacijos ir darbo su savimi. O mes, esantys šalia, kai žmogus pats to nenori, negalime pakeisti kito, bet galime keisti požiūrį į jį ir/ar keisti save. Keičiantis bent vienam iš dviejų, kinta ir santykiai. Smagu, jog žengiate pirmą ir, tikriausiai, patį sunkiausią žingsnį – įsisąmoninimą, jog tokie santykiai nėra Jums priimtini ir tinkami. Rašote, kad Jūs vis dar mylite savo draugą, tačiau natūraliai tokiu atveju kyla klausimas – kas Jums yra meilė? Ar visus šiuos Jūsų pasirinktus žodžio elementus atitinka Jūsų išrinktasis? Ne retais atvejais meile mes dangstome kitus jausmus ir/ar poreikius: prisirišimą, baimę likti vienam, aukos sindromą arba priešingai – galimybę išlieti žodinę ir/ar fizinę agresiją ant šalia esančio.

Savo laiške labai daug rašote ir aprašote draugo elgesio ypatumus, minite jo aplinkos žmones bei jų elgesio modelius, tačiau laiške pasigedau daugiau informacijos apie Jus. Kaip augote Jūs? Kokią patirtį atsinešėte iš savo vaikystės? Minite, kad pati nesate bandžiusi žalotis. Turėjote skaudžių įvykių ir suprantate draugą, kad jam būna sunku. Tai įrodo Jūsų vidinių resursų buvimą – tikėtina, kad turėjote kitokią patirtį ir kitokį išmokimą, kaip reikia susidoroti su sunkumais, nei Jūsų draugas. O aprašomas draugo supratimas tik įrodo, kad esate empatiška asmenybė.

Jūs rašote apie draugo polinkį suicidiniui elgesiui ir pasvarstymą, kad tai galimai „persiduoda“. Nesu girdėjusi, jog tai būtų paveldima, tačiau tikrai žinau, jog yra išmokstama tokiu būdu spręsti savo problemas. Augdami, elgesio modelius, kuriuos matome artimoje aplinkoje, dažniausiai priimame kaip normą. Visus elgesio modelius, kuriuos naudoja mūsų artimiausi šeimos nariai, mes suvokiame kaip tinkamus. Tad labai tikėtina, jog Jūsų draugas būtent taip ir pasielgė – perėmė mamos ir sesės nemalonių situacijų sprendimo būdus – pjaustytis ir/ar manipuliuoti galimybe nusižudyti. Vienareikšmiškai, rekomenduoju draugui kreiptis pas specialistus. Primenu, jei yra noras nusižudyti ar pakenkti kitam, Jūs galite ir be jo sutikimo iškviesti greitąją, kad jį vežtų į stacionarią gydymo įstaigą ir suteiktų reikiamą pagalbą.

O kalbant apie Jūsų pakantumą smurtiniam draugo elgesiui su Jumis ir norą grįžti, nepriklausomai nuo to, jog vienu metu jau atsisveikinote ir net mėginote kurti, kaip pati sakote, visiškai priešingus santykius, norėčiau remtis interpretacija, kad kiekvienas žmogus ateina į mūsų gyvenimą tam, kad kažko išmokytų mus arba patys kažko išmokytume jį. Remiantis šiuo išaiškinimu, yra manoma, kad vyrai, kurie žemina moteris ir elgiasi su jomis nepagarbiai (naudoja prieš moteris psichologinį smurtą), ateina į moterų gyvenimą, kad pastarosios pradėtų mokytis girdėti save. Jūs, gyvendama su draugu, kuris naudoja psichologinį smurtą, tikėtina, kad neturite susiformavusio ribų supratimo ir tai paverčia Jus auka. Gali būti, kad jaučiatės nelaiminga, vieniša ir visų apleista. Tad pakartosiu jau užduotą klausimą – kas Jums yra meilė? Ar išties tai meilė, ar besivystantis aukos sindromas? Moterys patiria aukos sindromą manydamos, kad su antrąja puse nepasisekė, oras už lango bjaurus, darbas nevykęs ir nors kiti džiaugiasi gyvenimu, joms nelemta patirti laimės. Jos susitaiko su tuo ir priima esamą situaciją kaip likimą kentėti. Atitinkamai vyras savo netoleruotinu elgesiu nesąmoningai moko ją gerbti save, atkuria jos asmenybės struktūrą, išryškina, ištraukia į paviršių „aukos“ programą, moko ginti savo ribas ir pakovoti už save. Aukai reikia patirti didelį skausmą, kad pagaliau jai kiltų noras pradėti kažką keisti savo gyvenime. Viena vertus, Jūs rašote, kad toks stresas jau buvo įvykęs, iškraustėte jį po indų sudaužymo. Tarytum buvo pasiekta riba, kai jau suvokėte, kad per daug, tačiau vėl leidote jam sugrįžti į Jūsų gyvenimą, kai jis žodžiais, o ne darbais Jums įrodinėjo, kad pasikeis.

Jo potraukis laiką leisti prie kompiuterio ir neinvestuoti nei laiko, nei pinigų į bendrą ūkį, turėtų būti suvokiamas kaip pamoka Jums, jog turite mylėti save, gerbti save pačią, tapti suaugusia, išmokti imtis atsakomybės už savo gyvenimą ir už įvykius, kurie jame vyksta. Turite suvokti, kad tai Jūsų pačios pasirinkimas būti šalia šio žmogaus ir įsisąmoninti, kiek tas pasirinkimas buvo brandus, leidžiantis save gerbti bei mylėti. Mano nuomone, ne veltui yra sakoma: „Mylėk save ir aplinkiniai Tave pamils“. Tad ar Jūs mylite save? Rašote, kad draugas Jūsų negerbia, o kaip manote, ar Jūs pati save gerbiate?

Jūs rašote, kad pokalbio telefonu pabaigoje paklausėte draugo: “<…> Ar jam čia normalu?”. Norėtųsi ir man Jūsų paklausti, ar Jums atrodo tai normalu?

Į Jūsų klausimą „Gal jūs turite kokių minčių, kaip išlipti man iš šito užburto rato, kad nebegrįžčiau daugiau pas jį ir netikėčiau jo pažadais?“ norėtųsi atsakyti, kad išlipsite iš šito užburto rato ir nustosite tikėti pažadais, kai pradėsite save vertinti, kai pati nusistatysite ribas ir patikėsite, kad Jūs esate verta meilės, kai pamilsite save, kai įsiklausysite į save. Savo laiške labai daug dėmesio skiriate draugo aprašymui, bet sąžiningai pagalvokite ir atsakykite, ar neišsisprendusi vidinių kompleksų, net ir išsiskyrusi su dabartiniu draugu, sugebėsite sukurti kitus „normalius“ santykius?

Mano nuomone, norint pakeisti savo santykį su aplinka, pirmiausia reikia keisti save ir savo požiūrį, o darbas su savimi yra itin sunkus. Nuoširdžiai linkiu, kad išdrįstumėte nesiekti pakeisti draugą, o pradėtumėte keisti save. Jei pasirodys per sunku, specialistai visuomet yra pasiruošę Jums padėti. Sėkmės.

Agnė Vaiciukevičienė | El. paštas: agne.vaiciukeviciene@gmail.com
Psichologinių konsultacijų kabinetas
Donelaičio g. 10, 3-17; Utena

Iliustracija: Elizabeth Tsung

loading...