Ar mūsų jaunimas atsparus narkotikams?

0 (0)

Pasaulyje yra apie 200 mln. žmonių, kurie vartoja narkotikus, o vadinamuosius tradicinius narkotikus šiandien keičia nauji sintetiniai. Šiuolaikinė narkotikų rinka tampa vis dinamiškesnė, globalesnė ir naujoviškesnė. Narkotikų prekeiviai ypač „kūrybiškai“ naudoja šiuolaikines informacines technologijas ir interneto teikiamus privalumus, kuria patrauklius prekės ženklus, pakuotes, eksperimentuoja tiek su turiniu, tiek su forma.

© Metrue / 123RF Stock Photo

Per pastarąjį dešimtmetį pasaulio narkotikų rinka pasipildė daugiau nei 465 naujomis sintetinėmis psichoaktyviomis medžiagomis. Jų kūrėjų taikinys – paaugliai ir jauni žmonės. Ką galime padaryti, kad mūsų vaikai netaptų narkomafijos aukomis, nešančiomis jiems milijardines pajamas?

Devyniolikametė Laura, dalyvavusi, metus trukusioje reabilitacijos programoje, prisipažino, kad narkotikus sistemingai pradėjo vartoti nuo 16 metų:

„Narkotikus jau buvau išbandžiusi 15-os. Kaip tai atsitiko? Perėjau į kitą mokyklą, neturėjau draugų, neturėjau su kuo bendrauti. O juk norisi pritapti. Tai pradėjau rūkyti „žolę“, kurios jau buvau bandžiusi, taip ir pritapau. Galų gale tai tapo mano kasdienybe. Ir ankstesnėje mokykloje pradėjau rūkyti „žolę“ dėl to paties noro pritapti. Rūkantys „žolę“ bendraamžiai visada atrodė „kietesni“, ir būtent tai traukė. Be to – smalsumas. Turėjau savo griežtas nuostatas apie narkotikus ir juos vartojančius. Bet jos kažkaip dingo. Pamatai narkotikus vartojančius bendraamžius, jiems tai patinka, jie atrodo kitokie, įdomūs, nuolat linksmi, smagūs, tai patraukia. Ir iš tiesų pradžioje buvo labai smagu, o vėliau – labai liūdna. Apskritai, mokykloje visi žino, kurie moksleiviai vartoja narkotikus, jie ir patys to neslepia, tiesiog skelbia apie tai. O tu jiems sakai, kad aš irgi esu bandžiusi. Pradėjau su jais bendrauti, ir žolės rūkymas tapo kasdienybe, įpročiu“.

Anot Linos, jos klasėje buvo 28 moksleiviai, iš jų apie 15 bandė, o sistemingai rūko 4 ar 5. Kai kurie rūkydavo „žolę“ tik savaitgaliais:

„Po pamokų vėl susitikdavau su tais pačiais žmonėmis, išsiplėtė ir pažįstamų ratas. Atsirado kiti narkotikai – amfetaminas, „Ecstasy“, haliucinogeniniai narkotikai – grybai, LSD. Iš pradžių buvo baisu išbandyti tas naujas medžiagas, bet atėjo ir tokia diena. O gauti narkotikų labai paprast. Aš mokiausi rajono mokykloje, kurioje buvo tokia sistema – baigę mokyklą, narkotikus vartojantys jaunuoliai, aišku, niekur neįstojo, jiems reikia kažkaip užsidirbti. Iš mūsų ir užsidirbdavo. Susirašydavom žinutėmis kam ko reikia ir per ilgąją pertrauką tas žmogus ir išdalindavo užsisakytas medžiagas. Sakysim, gramas žolės kainavo 40 litų“.

Pinigų, pasak Linos, reikėdavo iš tikrųjų labai daug. Tų, kuriuos duodavo tėvai, jau neužtekdavo. Tekdavo vogti, norint jų prasimanyti:

„Vogiau pinigus iš tėvų. Mano tėvai sužinojo, kad aš vartoju narkotikus tik po pusantrų metų ir tik įsikišus klasės auklėtojai. Kreipiausi į psichologę, prisipažinau, kad vartoju narkotikus, o ji sakė, kad sergu depresija ir kad man reikia gydytis. O depresijos priežastis ir buvo narkotikai, nes visas tas narkotikų pasaulis yra netikras, netikri buvo ir naujieji draugai. Kiekviena diena buvo vien neigiamos emocijos, kurias užmiršti galėjo padėti tik narkotikai, daugiau niekas. Po metus trukusios reabilitacijos gyvenimas pasikeitė iš esmės. Einu namo,klausausi muzikos,esu absoliučiai rami, man nereikia apsimetinėti, apgaudinėti, meluoti. Labai geri mano santykiai su šeima. Mane supa taip pat reabilitaciją praėję, tiesa, vyresni žmones. Esu labai laiminga, kad juos pažįstu, nes tai tikri draugai“,- pasakojo Laura.
.
„Atviras pokalbis“ / ziniuradijas.lt