Ar paviešinti orientaciją?

3
04 Nov 2012 --- young guy is wearing a mask made from sequins, looks like a fashionable superhero-fly-guy --- Image by © Marcel Steger/Corbis
Foto: © Marcel Steger/Corbis

Klausimas: Esu gėjus. Seniai esu su tuo susitaikęs, dauguma mano draugų, tėvai žino. Visai kita situacija yra mano darbe. Darbas man labai patinka, kolegos mane mėgsta, vertina, bet pastaruoju metu man tapo sunku išsisukinėti, slėpti savo seksualinę orientaciją. Nuolat susilaukiu įvairių smalsuolių dėmesio: „tai kada ženysies?“, „kada parodysi savo merginą?“, „ar atsivesi į kalėdinį vakarėlį?“ ir pan. Kaip manai, ar verta rizikuoti ir viską jiems pasakyt? Antanas, 33 m.

Atsakymas: Sveikas, Antanai. Tikrai labai sunku slėpti savo seksualinę orientaciją, kai esi su tuo seniai susitaikęs ir priėmęs kaip neatsiejamą savo tapatybės dalį.

Darbas – tai tarsi seksualumo atžvilgiu neutralus pasaulis, bet jame dominuoja heteroseksualai. Apskritai lyties ir seksualinės orientacijos svarba darbe yra nureikšminama, lyg žmonės darbe būtų belytės būtybės. Kadangi seksualinės mažumos yra socialiai nematomos, seksualinė orientacija yra suprantama kaip nesvarbi. Taip įtvirtinama nuostata, kad homoseksualūs žmonės turi seksualinę orientaciją, o heteroseksualūs – neturi.

Gėjai, būdami mažuma, yra subordinuojami, stigmatizuojami ir išstumiami į socialinę atskirtį. Jie paprastai yra nelygiaverčiuose galios santykiuose su dauguma. Mūsų visuomenėje egzistuoja didžiulis galios ir kontrolės mechanizmas, užčiaupiantis neheteroseksualius žmones ir slopinantis bet kokias jų galimybes siekti savo savasties tapatybės vientisumo bei galimybes būti savimi darbe, o ne tuo, kuo juos nori matyti kiti.

Toks dviveidiškumas gali turėti neigiamas pasekmes ne tik individo savigarbai, bet ir sukelti psichinės sveikatos sunkumų. Žmogus turi nuolat galvoti, ką sakyti, ko nesakyti, ką pasakoti, ko ne, t.y. nuolat kontroliuoti save. Dėl to jis jaučia nuolatinę įtampą, o amžinas melas be galo sekina. Baisiausia tai, kad vien dėl to, jog saugai savo darbo vietą ir statusą, negali atsiverti ir taip tu pats tarsi pritari, kad būti gėjumi vis dėlto yra blogai, kad tai yra nenormalu. Kitaip sakant, nedrįsdamas atsiverti, lieki „nenormalus“. Kai tu nekvestionuoji, neprieštarauji, nepasakai, kad „taip, aš esu toks“, tos normos lieka nepajudinamos, ir jos yra tavo gyvenimo dalis, tu pats ir gyveni pagal jas netiesiogiai.

Visgi atsiverti ar ne, vieno teisingo atsakymo nėra ir būti negali. Viskas priklauso nuo konteksto, darbo aplinkos, kolegų tolerancijos. Be to, viena situacija, kai tu dirbi meno ar grožio srityje, tarkim, teatre ar grožio salone, visai kita, kai dirbi banke arba mokykloje. Taigi lyg ir būtų gerai atsiverti ir nebegyventi baimėje ir falše, bet gali sumokėti už tai nemažą kainą.
Nors pastaruoju metu homoseksualių žmonių stigmatizacija ir sumažėjo, ji vis dar egzistuoja. Darbdavių, vertinančių darbuotojo profesionalumą, nepriklausomai nuo jo/jos seksualinio tapatumo, vis dar labai mažai.

Taigi, rizikuoti tau ar ne? Galbūt tu gali patyrinėti kolegų galimas reakcijas netiesioginiais klausimais, nors greičiausiai tą jau padarei. O gal tu gali atsiverti vienam artimiausiam kolegai, kuriuo pasitiki, o vėliau nuspręsti, ar atsiverti ir kitiems. Sėkmės tau.
[psichika.eu]
Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt

Dalintis:

3 COMMENTS

  1. Jeigu taip atsitiktų, kad tau prisipažinus, darbe pajausi spaudimą, atmetimą, ar net atleis iš darbo, tai siūlau visa tai išviešinti. Kreiptis į teismą. Jie neturi teisės taip su tavimi elgtis ir privalo tave gerbti darbe. Tavo gyvenimo kokybė neturi priklausyti nuo kitų homofobijos.

  2. Jei ne dabar tai kada? Kai sulauksi 75 metų? Iššvaistysi visus geriausius savo gyvenimo metus baimėje besislapstydamas ir bemeluodamas, beapsimetinėdamas tuo kuo nesi. Nuoat apsimetinėti ir meluoti, tai nelengva našta. Tapsi neapkenčiamas sau pačiam ir vis nelaimingesnis, gal net ateitį ir su išdarkyta asmenybe. Pasimesi savo paties mele. Pats savęs nebesuprasi, užstriksi tame labirinte, jei dar iškęsi nenusižudęs.

    Tai tavo gyvenimas, o ne kitų. Gyveni dėl savęs o ne dėl kitų. Jei dabar to nepadarysi, sulaukęs senatvės gailėsiesi savo iššvaistytų metų apsimetinėjimui melui ir baimei. Toks gyvenimas baimėje ir mele, tai nelaimingo žmogaus gyvenimas, darkantis asmenybę, ne tik nervų sistemą.

    Atsiskleisk jei jauti kad negali daugiau kentėti ir nebenori slapstytis, bei meluoti. Nuolat apsimetinėti, veidmainiauti ir meluoti nėra pats maloniausias dalykas gyvenime. Būti plastmasiniu, netikru, tarsi, tavęs aplamai nebūtų. Simuliuoti gyvenimą kurio realiai neturi. Apsimetinėti tuo kuo nesi, tarsi spektaklis iš kaukių baliaus be galo be krašto. Kreivų veidrodžių karalystė. Tai tavo gyvenimas ir tavo laimė, neleisk jo iš tavęs niekam atimti. Būk savimi, o ne tuo kuo norėtų tave kiti matyti. Gyvenk čia ir dabar, nes rytojus gali vieną dieną iš vis nebeateiti.

  3. Pirmiausia, į darbą mus priima ne pagal seksualinę orientaciją, o pagal žinias ir gebėjimus. Savo meiles, nemeiles, nuotykius paliekame už durų. Jūsų asmeninis gyvenimas – ne kolegų reikalas. Visomis prasmėmis: nei jūs turite aiškintis dėl merginos kalėdų vakarėlyje, nei jie – dėl jūsų draugų. Grasinimai ir teismai? Ar tau to reikia? Kodėl kažkas turi žinoti, su kuo miegi. Tai tavo gyvenimas. Susirask gerą žmogų, būkit laimingi savo draugų, artimųjų būryje. Neleisk, kad tave ar jį apkalbinėtų, skalbtų. Tie žmonės darbe – ne tavo draugai, jie kolegos. Laikyk kolegišką atstumą.

Comments are closed.