Ar psichologai turėtų kalbėti apie religiją?
0 (0)

Pasak psichologės Jesicos Hogan, neseniai JAV atlikta klinikinių socialinių darbuotojų (tai – socialinio darbo sritis, apimanti psichinių ligų, emocinių bei elgesio sutrikimų įvertinimą, diagnozę, gydymą bei prevenciją) apklausa parodė, kad dauguma jų (apie 80 proc.) mano, jog kalbėjimasis su klientu apie jo religines ir dvasines pažiūras terapijos metu būtų vertingas. Deja, tik mažuma šių specialistų įgyvendina tai praktikoje.

Nors tai apmaudu, tačiau nieko stebėtina, sako J. Hogan. Religijos ir psichoterapijos santykiai ilgą laiką buvo nemalonūs, dažnai persmelkti konkurencinės kovos bandant paaiškinti ir gydyti žmogaus sielą.

Sigmundas Freudas, psichoterapijos tėvas, nemėgo religijos. Jis ją vadino „prilygstančia vaikystės neurozei“, „infantilia“ bei „žeminančia“.

S. Freudui religija taip pat reiškė nemokslišką tyrinėjimo to, kas vyksta mūsų psichikoje, būdą. Jo manymu, religinius įsitikinimus terapijos metu verta tirti tik kaip fantazijas ir iliuzijas, tai laikant tik vienu iš žingsnių atskleidžiant labiau mokslines, gilesnes psichikos tiesas.

Kiti su tuo nesutiko. Williamsas Jamesas, „Amerikos psichologijos tėvas“, buvo giliai įsitikinęs, kad psichologiniai tyrimai turi aprėpti visas žmoniškosios patirties formas. Savo knygoje „Religinės patirties įvairovė“ (The Varieties of Religious Experience, 1902) jis aprašo platų įvairių dvasinių ir psichologinių patirčių spektrą, siekdamas praplėsti suvokimą apie religiją ir psichologiją, o ne empiriškai apriboti šias kategorijas ar siaurinti jų analizę.

Kalbant apie laikus, artimesnius nūdienai, humanistinis psichologas Abrahamas Maslowas teigė, kad psichologijos mokslas turi būti kiek įmanoma daugiau aprėpiantis. 1964 m. jis parašė knygą „Religijos, vertybės ir viršūnių patirtys“ (Religions, Values, and Peak-Experiences), kurios tikslas – įrodyti, kad dvasingumas priklauso „deramai praplėsto mokslo jurisdikcijai“ ir todėl tinkamas objektas psichologams.

Tam tikra prasme W. Jamesas ir A. Maslowas pasitarnavo nūdienai. Šiandien mes manome, kad žmonių giluminiai įsitikinimai bei religinės pažiūros yra gerbtinos. Tai įrodė daugiau nei 80 proc. socialinių darbuotojų, dalyvavusių tyrime, kalbant  religijos vaidmenį terapijoje.

Problema kyla dėl to, kad mes gerai nežinome, kaip tai pritaikyti praktiškai, kada kalbama apie giliausius, jautriausius įsitikinimus. Geriausias viso to pavyzdys (nors ir ne vienintelis) – religija. Dauguma pagrindinių psichologinių teorijų nekalba apie religinį tikėjimą. Todėl specialistai labai menkai ruošiami tam, kaip jie turėtų elgtis, susidūrę su klientų ir pacientų tikėjimo dalykais, priešingai nei tokioms problemoms kaip depresija, nerimas, vedybiniai konfliktai ir pan.

Taigi mes, psichoterapeutai, nors ir manome, jog reikėtų kalbėti apie religiją ir dvasingumą, ne visada jaučiamės tam deramai pasirengę.

Religijos ir psichoterapijos mokslininkai siūlo tobulinti specialistų rengimą ir vystyti platesnius teorinius modelius siekiant pagelbėti konsultantams integruoti religiją į jų praktiką. Kiti siūlo klientams rinktis tokių pačių religinių įsitikinimų terapeutus, kaip jie patys. Treti ragina šią problemą apmąstyti iš pačių pagrindų.

Dar vieni teigia, kad užuot gilinę savo žinias apie religinius ir dvasinius dalykus ar stengdamiesi orientuotis į klientus, kurių tikėjimas atitinka mūsiškį, atliktume geresnį darbą pagarbiai leisdami šiems skirtumams egzistuoti.

Tai pasitarnautų siekiant kiek galima labiau sumažinti atstumą tarp konsultanto ir kliento, tarp to, kur esame mes, ir kur yra klientas. Mums nereikia nei būti vienoje stovykloje, nei tobulai objektyviems, nei absoliučiai nevertinantiems. Mes tik turime būti sąžiningi ir atviri, ypač tada, kai mūsų religiniai įsitikinimai yra kitokie nei mūsų klientų.

Neišvengiama, kad mūsų ir mūsų klientų nuomonės daugeliu klausimų bus skirtingos. Tačiau šie skirtumai gali būti neįtikėtinai vaisingi. Jie gali tapti abipusio smalsumo ir potencialaus augimo šaltiniu. Dauguma terapeutų bijo, kad jei jie pernelyg atviraus apie savo vertybes, jas gali primesti savo klientams. Iš tiesų čia esama rimtos rizikos. Tačiau dar didesnė rizika glūdi negebėjime pažinti, ką byloja mūsų tylėjimas.

Nekalbėjimas apie tokį svarbų pacientams dalyką kaip tikėjimas jau savaime atskleidžia paties terapeuto įsitikinimus. Tai gali pacientui perduoti žinią, kad tam tikros jo dalys yra uždraustos, nepriimtinos ar probleminės. Tad verčiau atskleisti savo kortas ir įsitraukti į nuoširdų dialogą apie tai, ką šioje erdvėje susitikę žmonės galėtų duoti vienas kitam.

Pagal Psychology today parengė J. Žiugždienė | bernardinai.lt

 

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

1 Response

  1. Dont quote me parašė:

    Jau vien tik pamatęs antraštę supratau iš kur bus straipsnis, nereikia kišti religijos į psichologiją, aš lieku su S.Freudu vieningos nuomoės apie ją.

Komentuoti: Dont quote me Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.