Ar skaitymo naudą kas begaudo?

Įsibėgėja tamsusis metų laikas. Jam stojus visuomenė ištisus šimtmečius tradiciškai sėsdavo su knyga prie židinio, idant sutrumpintų ilgus vakarus. Tik nieko nėra amžino po saule net ir tamsiuoju metų periodu. Poindustrinį žmogų užgriuvo ir tebegriūna lavina technologijų siūlomų pasirinkimų. Interaktyvus skaitymas, skaityklės su virtualių lapų šiugždėjimu. Skaityklės kaip kompaktiškos bibliotekos, galbūt varančios į neviltį fizinių knygų lentynomis apsistačiusius bibliomanus.

knygu-skaitymasSkaitymas tiriamas ir klasifikuojamas, registruojami įvairiopi jo poveikiai žmogaus fizinei ir psichinei sveikatai. Štai psichologų grupė iš Berlyno laisvojo universiteto grupei žmonių davė skaityti maždaug 4 eilučių ilgio atkarpas iš „Hario Poterio“, prieš tai juos prijungę prie kompiuterinio smegenų tomografo. Kadangi vienos atkarpos buvo baisokos, kitos, pavadinkime, neutralios, tyrėjai remdamiesi tomografo parodymais padarė išvadą, jog skaitydami baisokas ištraukas eksperimento dalyviai daug labiau įsitraukdavo į tekstą.

Prisiekę tradicinių vertybių puoselėtojai-skaitytojai „Facebooką“ linkę keiksnoti, bet įvykių raida gali priversti bent dalį jų keisti nuostatas, mat šis interneto socialinis tinklas ima reikštis ir kaip knygų gelbėtojas. „Facebooke“ pamažu įsisiūbuoja akcija – sąrašai knygų, kurios pakeitė šio tinklo vartotojų gyvenimą. Žmogus raginamas pateikti rinkinį 10 knygų, kurios suvirpino jo širdį. Ir – ką jūs manote, raginimas išgirstas, sąrašai pateikiami, ištisais paketais.

Motyvai, kaip visada, patys įvairiausi – interneto narcizai mėgaujasi savo išskirtiniais rinkiniais taip pat kaip patys savimi, įrašydami įmantriausius, kokius tik pajėgia iškasti pavadinimus. Mizantropai atkakliai ir kiek galima garsiau deklaruoja nesudarinėsiantys jokių dešimtukų, ant „Facebooko“ sienos principingai skelbdami: „Aš tame nedalyvauju!”. Esama ir ironikų – kažkas į sąrašą įtraukė italų katalogą „Postalmarket“, kuris šiaip jau daugiau kaip 30-metį nepublikuoja nieko.

Galima tarti, štai ir literatūra nusirito iki banalios reklamos lygio, kita vertus, koks skirtumas – svarbiausia, kad knygos ir skaitymas nepaliktų tikrovės. Bent kol kas. Juo labiau, kad pasitaiko ir tikrai svarių simbolinių gestų – italų žurnalistas Francescas Maria Del Vigo į sąrašą pirmu numeriu įtraukė italų kalbos žodyną.

Šiandien – apie skaitymo naudą ir nenaudą, malonumą ir nemalonumą poindustriniais laikais. Pirma pusė – straipsnis „Neskaitykite knygų ir mirsite laimingas“ iš Lenkijos leidinio „Krytyka Polityczna“, ir antroji – žurnalo „Time“ publikacija „Knygos daro mus protingesniais ir geresniais“.

Pirma pusė – straipsnis „Neskaitykite knygų ir mirsite laimingas“ iš „Krytyka Polityczna“.

Praėjusiais metais pagrindinę Lenkijos literatūrinę „Nike“ premiją gavo Joannos Bator romanas „Tamsu, beveik naktis“. Iš pirmo žvilgsnio tuo reikėtų džiaugtis, jei ne faktas, kad nieko tai nedomina. Į Varšuvos universiteto bibliotekoje vykusią premijos teikimo ceremoniją susirinkę literatūrinio pasaulio atstovai be pagražinimų kalbėjo apie literatūros krizę. Pagal naujausius statistinius duomenis, 40 proc. lenkų per paskutinius metus nebuvo paėmę į rankas knygos. Reguliariai skaito tik 11 proc. gyventojų, „reguliariai“ šiuo atveju reiškia 7 knygas per metus.

Lenkai nuosekliai kovoja dėl teisės į literatūrinį tamsumą. Apskritai jie teisūs, juk mūsų laikais skaitymas neturi jokios prasmės, ir štai kodėl:

1. Skaitymas nenaudingas. Žmogus gali puikiausiai gyventi be knygų. Galima būti mylimu, sėkmingu, atrodyti protingu ir visiškai neturėti reikalų su literatūra. Skaitymas nėra privalomas gyvenimo atributas, gerokai naudingesnis už knygas gali pasirodyti „Facebookas“. Esama kur kas svarbesnių sferų: darbas, šeima, pirkiniai, draugai, maistas, seksas, sportas. Skirtingai nuo knygų, kiekvienas jų teikia vienokios ar kitokios naudos.

2. Skaitymas atima daug laiko. Filmas trunka pusantros valandos, serialo serija – 30-55 minutes. Įveikti laikraščiui reikia valandos, vizitas į aludę trunka 6 valandas. Gi romanui reikia skirti mažiausiai porą dešimčių valandų. Kas mūsų laikais turi tiek laiko? Žmogus ištisą dieną sėdi darbe, pavargęs kaip šuo grįžta namo, eina apsipirkti, reikia gaminti valgį, skirti laiko partneriui, vaikams, namų gyvūnėliams… Artėjant vidurnakčiui teįstengia pusvalandį paspoksoti į televizorių ir peržvelgti „Facebooką“. Net jei įvyko stebuklas ir vaikai išvyko pas senelius, jis ne sėda prie knygos, bet susitinka su draugais ar žaidžia kompiuterinius žaidimus.

3. Skaitymas vargina. Dar iš pradinės mokyklos žinome, jog skaitymas yra kančia. Tik baigę mokyklą išsivaduojame iš perskaitytinų knygų sąrašų, esė, rašinių, eilėraščių interpretacijų ir kontrolinių darbų apie literatūrines epochas. Koks normalus žmogus panorės grįžti prie šio košmaro? Skaitymas ne tik atima galybę laiko, bet ir reikalauja susitelkimo, tylos, vienatvės bei atsisakymo blaškančių daiktų, tokių kaip internetas ir mobilusis. Todėl išlošia internetas, prieš kurio įvairovę knygos skaitymas atrodo kaip kažkokia askezė, kūno marinimas.

4. Skaitymas nenaudingas. Kalbama ne apie tai, kad būtų mokama už perskaitytas knygas. Tiesiog kitos veiklos rūšys bent jau gali padidinti mūsų pajamas. Vakarėliuose susipažįstame su naujais žmonėmis, kas teikia naudingo bendradarbiavimo galimybių, interneto socialiniuose tinkluose formuojame savo įvaizdį. Net kinas ar muzikos klausymas turi prasmės, nes suteikia bendravimo galimybių. O kaip pasigirti perskaityta knyga, kai niekas iš pažįstamų nėra apie ją girdėjęs?

5. Jei skaitai, tu – nevykėlis. Skaitymas neseksualus ir dvelkia nevykėliškumu. Skaitytojai paprastai būna:

– botanikai. Jie sėdi pirmame suole, atlieka visus namų darbus ir retai duoda nusirašyti. Turi santykių bei sekso problemų. Jų nekenčia visa klasė, tačiau jiems į nusispjaut, šį trūkumą jie kompensuoja mokytojų palankumu bei aukštais balais olimpiadose;

– jautruoliai. Tai tie, kurie visada turi atleidimą nuo fizinio lavinimo pamokų. Skirtingai nuo botanikų, neleidžia savęs skriausti, mat pasižymi neįtikėtinu talentu dingti, kai situacija ima kaisti;

– ateiviai. Jų niekas nepažįsta, niekas niekada nėra girdėjęs jų balso ir nežino vardo. Jų draugai yra  kiti ateiviai, kurių irgi niekas nežino;

– knygiai. Skiriamasis bruožas – su savimi visada turi bent 5 kilogramus knygų. Jų butas skirtas ne gyvenimui, bet yra vieta laikyti knygų kolekcijai, kurią jie maniakiškai stengiasi papildyti.

Apibendrinant: pasaulyje, kur viskas privalo būti tikslinga, kiekvienas veiksmas naudingas, o laikas matuojamas pinigais, skaitymas tampa beprasmis. Todėl žmonėms, kurie knygas laiko beprasmiškomis, jų geriau ir neskaityti. Tegu jie nuolankiai dalyvauja primestose lenktynėse ir jokiu būdu neužduoda klausimų. Tokiu būdu šie žmonės numirs laimingi, nes nepatirs savarankiško mąstymo kančių, abejonių ir skausmingo suvokimo, jog gali būti bent keletas požiūrių.

Dabar – antra pusė, „Time“ publikacija „Knygos daro mus protingesniais ir geresniais“.

Notingemo universiteto filosofijos profesorius Gregoris Currie praėjusiais metais dienraščiui „The New York Times“ pareiškė, jog negalima teigti, esą literatūra mus daro geresniais, mat nėra tą patvirtinančių įrodymų.

Vis dėlto įrodymų esama. Psichologas iš Kanados Jorko universiteto Raymondas Maras 2006-aisiais paskelbtoje studijoje tvirtina, kad grožinę literatūrą aktyviai skaitantys žmonės geba geriau suprasti bei užjausti kitus žmones.

Skirtingai nuo paviršutiniško skaitymo internete, įdėmus, įsigilinantis skaitymas – tai įgūdis, kuris gali greitai išnykti, todėl žūtbūt privalome jį išsaugoti panašiu būdu, kaip saugojame vertingą istorinį pastatą ar meno kūrinį. Tokio skaitymo būdo išnykimas grės ištisų kartų protiniam bei emociniam vystymuisi, kils grėsmė labai svarbiai mūsų kultūros daliai – romanams, eilėraščiams bei kitiems literatūros žanrams, kuriuos deramai įvertinti pajėgia tik skaitantys žmonės, mat jų  smegenys tiesiogine to žodžio prasme ištreniruotos tokiam suvokimui.

Tyrimai pažinimo, psichologijos bei neurobiologijos srityse parodė, jog įdėmus, įsigilinantis skaitymas – unikalus gebėjimas, visiškai nepanašus į įprastą žodžių šifravimą. Jis tampa galimas dėka mechanizmų, kuriuos smegenys pasitelkia apdorodamos subtiliausių detalių, užuominų bei metaforų prisodrintą pasakojimą. Jų dėka mes tarsi įsiskverbiame į išgalvotų personažų galvas bei sielas ir persiimame jų jausmais bei mintimis.

Vargu ar kas nors panašaus vyksta vien mechaniškai peržvelgiant informaciją internete. Mokslininkai gauna vis daugiau įrodymų, jog internetinis skaitymas teikia mažiau malonumo net ir vadinamiesiems „skaitmeninių džiunglių gyventojams“, kurie tik taip ir pripratę skaityti. Pavyzdžiui, britų nacionalinis raštingumo fondas pernai paskelbė rezultatus tyrimo, atlikto su 34 910 vaikų nuo 8 iki 16 metų. Mokslininkai išsiaiškino, jog 39 proc. vaikų bei paauglių kiekvieną dieną naudoja elektroninius įtaisus ir tik 28 proc. skaito iš lapo. Tarp skaitančių tik iš ekrano tris kartus mažiau tokių, kurie patiria skaitymo malonumą.

Skirtingai nuo gebėjimo suprasti šnekamąją kalbą, kuris įprastomis sąlygomis vystosi natūraliai, gebėjimą atidžiai skaityti dera puoselėti. Įdėmiai tekstą skaitantis žmogus visiškai pasineria į jo turinį ir atsiriboja nuo dėmesį blaškančių faktorių bei sugeba jausti kalbos stilistinius niuansus. Pasak psichologo Victoro Nello, toks skaitytojas atsiduria būsenoje, kurią galima lyginti su hipnozės transu.

Deja, daugelis jaunų žmonių praktikuoja kitokį, pragmatišką skaitymą. Jei savo vaikams  neatversime dvasingo skaitymo žavesio, atimsime iš jų daugelį džiaugsmų, kurių jie negalės patirti kitais būdais. Atimsime iš jų galimybę papuošti savo sielas, praturtinti žinias ir tokiu būdu pakelti savo žmogiškąją vertę. Vaikams dera parodyti pasaulį, kuriame jie dar nėra buvę, į kurį galima patekti tik įdėmiai, įsigilinus skaitant knygas.

„Dvi pusės“
Šaltinis: ziniuradijas.lt

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.