Ar sunku būti nuoširdžiu?
0 (0)

pajuris

Kaip sakė mano mylimas dėstytojas R. Kočiūnas, nuoširdžiu būti labai lengva – tiesiog sakai viską, kas šauna į galvą. Galvoju “durnas”, ir sakau – “durnas”. Visgi, jei Tau kada teko atsidurti akis į akį su žmogumis, kuris yra toks be galo nuoširdus… Ir dar konfliktinėje situacijoje…. Na, bent jau aš nenorėčiau pakartoti to patyrimo.

Yra nemažas skirtumas tarp buvimo grubiai nuoširdžiu ir buvimo tikru su kitais. Psichologė Harriet Lerner savo knygoje “The Dance of Deception” (“Apgaulės šokis”) aiškiai atskiria šiuos du dalykus. Ji sako, kad nuoširdumas kartais gali reikšti mūsų necenzūruotus jausmus ir mintis, tuo tarpu, tikrumas reikalauja takto, laiko, pagarbos ir empatijos.

Lengviausi yra kraštutiniai pasirinkimai: „pykstu = šaukiu“ arba „bijau įskaudinti = tyliu“. Buvimas savimi kartais yra tarsi balansavimas ant lyno. Kartais tenka nemalonias tiesas išsakyti tam, kad išlikčiau teisingas sau pačiam, bet tuo pačiu tenka rūpintis ir kito jausmais bei išlikti pagarbiu.

O Tu kaip paprastai elgiesi: pasakai per daug ar per mažai? Parašyk komentaruose.

psichologine parama logo -psichika.eu

Klinikinis psichologas Antanas Mockus | psichologineparama.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

15 Responses

  1. Kristina parašė:

    Taip ir bandau laviruoti, bet kažkaip anksčiau ar vėliau lieku nesuprasta. Arba per tiesmuka, arba nepasakiusi ką iš tiesų galvoju. Tikras menas atrasti vidurį. Tam reikia labai gerai žinoti pašnekovą, branginti santykius. O gal mokėti vynioti į vatą ar šiaip, kokį blyną.
    Jautrumas ir drąsa, kaip ir visa kita eilė puikių savybių, kuria pasaulį, kuriame miela gyventi ir žmones, kuriuos galim pavadinti draugais. Liūdniausia, kai tas, ką laikei draugu ir kuom pasitikėjai įskaudina ir nesiteikia paaiškinti kodėl. Tada suprantu, kaip vis tik reikia branginti kiekvieną atsivėrimą ir kaip mažai vietų, kur galima tai padaryti saugiai.
    Kartais atrodo, kad žmonės metė bendrakeleivystę. Draugystė nėra tai, kas sukuria vertę gyvenimui. Visi dėl kažko kovoja, dažniausiai dėl kokių nors ribotų išteklių. Kartais ir dėl neribotų. kaip pvz. garbė, nušvitimas ar kokie kiti dvasiniai turtai… Tikros „bado žaidynės” aplink.

  2. Agnė parašė:

    Būti nuoširdžiu yra laaabai sunku. Kadangi save laikau nuoširdžiu žmogumi, dažnai pasakau viską, kas šauna į galvą, kaip ir minėta Kočiūno. Tačiau viso to pasekmės skausmingos – lieku nesuprasta, išvadinta tiesmuka ir grubia, nemokančia užjausti. Taigi, mokausi bendrauti iš naujo, t.y. MELUOTI. Jeigu to visuomenė nori, man pasirinkimo nebėra.

  3. Elena parašė:

    Kasdieną stengiuosi būti kuo tikresnė pati prieš save. Vis labiau sakyti tai, ką manau ir jaučiu. Antras prioritetas – pasakyti taip, kad tas pasakymas kuo mažiau provokuotų konfliktą. Ar kuo mažiau žeistų kitą. T.y. pasakyti kaip įmanoma konstruktyviau. Galiu pasakyti, kad iš pirmo žvilgsnio dažniausiai atrodo neįmanoma, tačiau pati prieš save nenusileidus dažniausiai pati nustembu, kad tai yra įmanoma. Kiekvieną kartą, kai pavyksta, jaučiuosi stipresnė iš vidaus ir užmezgu geresnius ryšius su kitais.

  4. Antanas Mockus parašė:

    „vyniojimas į vatą” ilgalaikėje perspektyvoje pasidaro pačiam vyniotojui nepatogus ir užknisantis. Anksčiau ar vėliau tenka šį reikalą spręsti. Dažniausiai tai būna santykiuose su mums labai artimais ir svarbiais žmonėmis.

  5. A.S. parašė:

    Aš laikausi viduriuko.Nu bent jau stengiuosi taip daryti.Juk kartais pasakius visą tiesą gali likti nesuprastas ir atrodyti grubus ir nedraugiškas.Bet melas irgi ne išeitis….Manau čia geriausiai būtų tą vidurį apibūdinti kaip ”šventas melas”,kai pasakoma ne viskas,bet ir nepermažai.

  6. boo parašė:

    kaip tik šiandien turėjau vieną pokalbį, kur buvau priversta pasakyti visą tiesą, ką galvoju, nes nebebuvo kitos išeitis – tas žmogus per daug prisikūrė keistų iliuzijų, kad yra kitaip. Man nėra lengva išrėžti tai, kas kitą gali skaudinti, bet kaip pačiai palengvėjo… ir beje, šį kartą buvo pasiektas reikiamas tikslas – žmogus suprato klydęs ir atsiprašė, kad buvo neteisus. Žodžiu, kartais galima patylėti ar nutylėti, kad neskaudinti, bet kartais tiesiog būna situacijų, kai negali to padaryti

  7. Kristina parašė:

    Na kaip gražiai čia viskas klojasi, kaip gražiai dalinamės… :)
    Gal ir tikrai neveltui šis laiškas susilaukė tokios gausybės komentarų. Nuoširdumas kaip centrinė tema šiame dievų pasaulyje. O dievai, juk puikūs iliuzionistai. Labai nuoširdžiai tai daro. Va kiti nuoširdžiai ir priima, iliuziją už tiesą.
    Taip suprantu, čia iškilo ir atsakomybės klausimas, arba lietuviškai: „Kas kaltas?”
    Kai paprasti žmonės paprastai bendrauja, dalindamiesi savo gražiais, negražiais, lengvais ir sunkiais jausmais, kai nevertina to vyksmo iš šono, o jame dalyvauja, pasakotojui atsiranda priėmimo jausmas, kai jauti, kad dėl netobulų patirčių nesi atstumtas. Man atrodo, kad iliuzijai vietos čia nelieka. Jos paprasčiausiai nereikia, nes ir taip jautiesi žmonių kelionės per gyvenimą dalimi.

  8. Ausra parašė:

    Cia nuo zodzio \\\”Kometa\\\”…? Kometuoti…? :)
    Nuosirdziai parasiau… :)
    Elenai komplimentas uz jos komentara! Man patiko, kadangi as kaip tik irgi mokausi sio meno.
    Taip pat Kristina graziai parase.

  9. Henrika parašė:

    Kritiškiausios mano situacijos, kai yra užduodamas klausimas, laukiama nuomonės, o kai ją išreiški tik asmeniškai iš savo pozicijos, paaiškėja: kad tos nuomonės realiai niekam ir nereikėjo, draugas su kuriuo bendravai jau gal ir nebenori draugauti, nes pozicijos nesutapo, atsakymo atvirumas įžeidė ir t.t. Tad aš norėčiau užduoti klausimą nuoširdų: sakykite, mielieji, kam yra keliami klausimai klausiamąja forma nereikalaujantys atsakymo?

  10. r parašė:

    Henrika. Klausimai duodami tam kad pazintume pasauli ,(vienas kita)o atsakimai irgi
    nuosirdumas arba melas t.y.atsakimai be klausimu

  11. Liootas parašė:

    nuoširdumas, tas paprastas ir tiesmukas, man kainavo labai daug. per daug.. todėl išmokau sudėtingesnio nuoširdumo.

  12. gražina parašė:

    Būti nuoširdžiu- gera…

  13. alebele parašė:

    Leidžiu sau būti maksimaliai nuoširdžia su tais, kurie to verti, net ir būdami kitokios nuomonės tie Žmonės sugeba adekvačiai reaguoti į mano nuoširdumą ir priima mane kaip kitokį , bet irgi normalų „reiškinį”, beje, aš jų atžvilgiu elgiuosi taip pat. Džiaugiuosi, kad mano gyvenime tokių Žmonių ne vienas ir ne du, ir jie vertina tą nuoširdumą ne kaip mano trūkumą, o kaip privalumą. O su kitais man tiesiog ne pakeliui…

  14. Irma parašė:

    Nuoširdus gali būti ir protingas, gudrus, todėl nedurnas 😀.

Komentuoti: Antanas Mockus Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.