Ar tikrai kiekvienas vyras – moterų medžiotojas?

0

„Visi vyrai tokie nepastovūs“, „jiems tik viena rūpi“, „jei nori suvilioti vyrą, apsinuogink“… Šiuos ir panašius teiginius tenka girdėti iš partnerio elgesiu nusivylusių moterų. Jie skamba tarsi perspėjimas: vyrais negalima pasitikėti! Tad kaip netapti medžiotojo trofėjumi?

Galbūt tai tiesa?

Gyvename patriarchalinėje visuomenėje, kur vyras giriasi sugebėjimais pelnyti moterų dėmesį ir didžiuojasi savo seksualine potencija. Tai tarsi patvirtina jo vyriškumą.

Daugybė žmonių jau daug metų žavisi V. A. Mocarto opera „Don Žuanas“. Šis literatūrinis personažas garsėja savo suvedžiotų ir paliktų moterų skaičiumi. O kitas, šįkart realus, asmuo Jakomo Kazanova (Cassanova) – tikrai išsilavinęs ir įvairiapusiais talentais apdovanotas žmogus – išgarsėjo savo neeiliniais sugebėjimais suvilioti moteris, apsukti joms galvas, palikti ir ieškoti kitos aukos. Jeigu lankysiesi Venecijoje, ne kartą išgirsi minint šį asmenį, tau parodys namus, rūmus, kuriuose jis šėlo, kalėjimą, kuriame kalėjo, papasakos apie neprilygstamą jo kaip meilužio reputaciją, dažnai net nepaminint kitų jo tikrai puikių gebėjimų (kurie šiame kontekste tarsi praranda svarbą). Apie šiuos herojus rašomos knygos, statomi filmai, kuriamos istorijos…

Daugybėje straipsnių tokio tipo vyrai apibūdinami kaip puikūs taktikai, meilužiai, išsilavinę, pasižymintys iškalba, intuityviai jaučiantys moterų lūkesčius, mokantys sakyti komplimentus, apgaubti dėmesiu. Jie tarsi sugeba pasiūlyti moteriai tai, ko jai labiausiai reikia. Moteris nejučia ima idealizuoti tokį vyrą, juo patiki, pradeda planuoti bendrą ateitį, leidžiasi į intymius santykius. Po to gundytojas atšąla, santykiai nutrūksta. Moteris tampa dar vienu trofėjumi šio meilužio kolekcijoje.

Mūsų visuomenėje į tokio elgesio vyrą žiūrima gerokai atlaidžiau nei į panašiai besielgiančią moterį, kuri greitai pasmerkiama ir „apdovanojama“ įvairiais neigiamais epitetais. O vyrai dažnai aptarinėja savo seksualinius nuotykius ir jais didžiuojasi.

Argi tai nėra svarus įrodymas, kad vyrai yra valdomi impulsų ir kad visus savo protinius gebėjimus, išsilavinimą ir asmeninį žavesį jie skiria vienam tikslui – suvilioti kuo daugiau moterų? Su viena jis sugeba išbūti tol, kol ji jam graži, seksuali, ir visą laiką ieško šaunesnės moters, o kai pamato, iškart palieka. Jei į vyrų „paklydimus“ žiūrima nuolaidžiau ir dažnai neskubama smerkti, galbūt taip tiesiog sutvarkytas pasaulis, ir telieka susitaikyti su šiuo faktu? Galbūt kiekvieno, tegul ir ne tiek rafinuoto ir aristokratiško vyro genuose užkoduotas neištikimybės užtaisas, galintis „iššauti“ bet kuriame gyvenimo etape, net ir prieš jo valią? Ir tada jo elgesiui paaiškinti užteks vienos frazės: „Juk jis vyras, o vyrai visi tokie.“

Bet pažvelkime kitaip

Ar tikrai polinkis „kolekcionuoti“ moteris toks jau šaunus? Iš pradžių dar kartą prisiminkime mūsų minėtus herojus ir pažvelkime kiek kitaip.

Psichologijoje vartojamos sampratos Don Žuano sindromas ir Kazanovos sindromas. Tai terminai, apibūdinantys vyrus, kurie siekia užmegzti kuo daugiau seksualinių santykių su įvairiomis moterimis. Dažnai šie terminai vartojami kaip hiperseksualumo (kompulsyvaus seksualinio elgesio) sinonimas. Amerikiečių psichologas Theodorre‘as Millonas apibūdina šio tipo asmenybes kaip apimtas narcisizmo, tenkinančias tik savo poreikius ir ignoruojančias kitų norus ir jausmus, mini ir artimų santykių baimę, vengimą, patologinį melą. Nieko romantiško, tiesa? Kažin, ar daug žmonių norėtų būti minimi tokiame kontekste. Labai dažnai žmogus tokiu elgesiu maskuoja savo asmenines problemas. Tokiems žmonėms neretai būdingas žemas savęs vertinimas. Tokiu elgesiu tarsi siekiama sau įrodyti ir patvirtinti, kad esu pajėgus ir kad su manimi viskas gerai. Suviliodamas moterį vyras tarsi siekia pripažinimo. Jį gavęs, renkasi kitą objektą. Tokia asmenybė nepasitiki savimi ir nėra pajėgi užmegzti, o svarbiausia – išlaikyti kokybiškų ilgalaikių santykių su partnere, todėl kokybės stoką bando kompensuoti kiekybe. Ilgainiui aplinkiniai į tokią asmenybę ima žiūrėti įtariai: jei negali sugyventi su kitu žmogumi ir partnerius nuolat keiti, gal kas nors negerai su pačiu tavimi? Taip galima prasiblaškyti visą gyvenimą ir jo saulėlydį sutikti vienišam.

Su panašiomis asmenybės problemomis iš dalies susijęs ir kitoks elgesys. Turbūt visiems teko girdėti sąvoką „vidurinio amžiaus krizė“. Paprastai taip apibūdinamas mistinis laikotarpis, kai apžvelgiamas nueitas gyvenimo kelias, įvertinami pasiekimai ir įsisąmoninama, kad potencialiai kūrybingiausias, sėkmingiausias gyvenimo etapas baigiasi ir neišvengiamai tenka susitaikyti su tuo, jog senstame. Bet senti nenori niekas… Kartais trokšdamas nesąmoningai paneigti šią nemalonią tiesą ir tarsi atitolinti tai, kas neišvengiama, vyras užmezga naujus santykius su jaunesne, gražesne partnere, dažnai net negalvodamas apie tolimesnius santykius. Kartais tai baigiasi skyrybomis, dažnai ne vyro naudai. Likimo ironija – taip pats medžiotojas nejučia tampa auka.

Kodėl taip yra?

Priežastys gali būti įvairios. Pvz., įtakos tokio požiūrio formavimuisi turi vis dar gajūs mūsų visuomenėje vyraujantys kultūriniai ir socialiniai santykiai bei patriarchalinis mąstymas, kai vyro pozicijos gerokai palankesnės, o moteris privalo būti prisitaikanti, pasiaukojanti. Kažin, ar kultūrose, kuriose vyrauja matriarchaliniai santykiai, taikytinas vyro, kaip moterų medžiotojo, apibrėžimas. Labai svarbus ir auklėjimas: jei berniukas auga šeimoje, kur vyrauja savotiškas vyro diktatas, jam formuojasi panašus požiūris į šeimą, į moterį, į tarpusavio santykius ir jis tokį elgesio modelį taiko savo gyvenime.

Be abejo, vyrai ir moterys skiriasi ne tik fiziniu kūnu, bet ir mąstysena, emocijų raiška. Mes nesame nei geresni, nei blogesni vienas už kitą – tiesiog esame skirtingi. Rinkdamiesi partnerį, remiamės tuo, ką matome, ką girdime, kitaip tariant, kokį įspūdį susidarome. Natūralu, juk jo dar nepažįstame ir daugiau informacijos apie jį dar neturime. O pradėti bendrauti kažkaip reikia.

Čia vėlgi galime samprotauti apie prigimtį, biologiją ir instinktus: labiau kreipiame dėmesį į moterį, kurios išvaizda liudija apie jos pasirengimą motinystei, o drąsus, gerai atrodantis ir materialiai apsirūpinęs vyras traktuojamas kaip galintis apginti savo šeimą ir ja tinkamai pasirūpinti.

Tačiau taip primityviai mąstydami pamirštame, kad gebame gailėti, mylėti, atleisti, džiaugtis, liūdėti, žvelgti į priekį, kurti tikslus. Be to, turime savybę kontroliuoti savo elgesį ir numatyti savo elgesio pasekmes. Tinkamai išauklėtas ir mąstantis vyras neįžeidinės savo partnerės, nekels savo savivertės, žemindamas ar skriausdamas kitą.

Tiesą sakant, pastangos ir sugebėjimas suvilioti ir gundyti nėra tik vyrų savybė. Moterys taip pat sugeba tai daryti, kartais kur kas išradingiau ir sėkmingiau. Be to, neištikimybė būdinga ne tik vyrams. Juk neištikimi jie būna ne su kuo nors kitu, bet su moterimis, neretai taip pat turinčiomis įvairių įsipareigojimų.

Gera žinia: ne visi vyrai tokie

Tau gali iškilti teisėti klausimai: tai kaip elgtis su vyrais, kaip nepakliūti į spąstus, ką galiu padaryti, kad to išvengčiau?

Deja, nėra universalios formulės, kuri leistų išsirinkti tinkamą partnerį. Tačiau galima atsižvelgti į keletą pastebėjimų.

Nevertėtų skubėti kaltinti partnerio, jei jis linkęs dairytis į kitas moteris. Tikrai verta kritiškai apžvelgti ir savo elgesį. Jokiu būdu neskatinu iš karto pasmerkti ir apkaltinti save. Tiesiog tai naudingiau, nei dangstyti savo neigiamas savybes ir galimas klaidas banaliu posakiu „visi jie tokie“. Visi turime vienokių ar kitokių trūkumų ir, pripažinę juos, blogesni tikrai netapsime. Tai nėra paprasta, bet pamėginti visada verta.

Nereikėtų aklai vadovautis stereotipais, kad „visi vyrai vienodi“. Stereotipai – stiprus dalykas. Tačiau nepamąstome, kada ir kokiomis sąlygomis jie buvo suformuoti. Galbūt jie pasenę? O juk gyvename čia ir dabar. Todėl kur kas geriau vadovautis savo nuomone, patirtimi. Jei mąstysime apie vyrą kaip apie medžiotoją, tarsi iš anksto pasiruošime aukos vaidmeniui. Su kuo tau asocijuojasi žodis „auka“? Tikriausiai, su baime, paklusnumu, nuolankumu? Bet juk ieškai lygiaverčio partnerio, su kuriuo galėtum jaustis saugiai ir gerai.

Stereotipai pavojingi ir tuo, kad suformuoja išankstinę (dažniausiai – klaidingą) nuomonę ir nuostatas kito asmens atžvilgiu. Tada bendraudami būname atsargūs, nepatiklūs, abejojantys. Pasikeičia ir mūsų kūno kalba, laikysena. O toks žmogus vargu ar atrodys nuoširdus ir linkęs bendrauti. Tokiu atveju galime tapti savaime išsipildančios pranašystės fenomeno auka: nesąmoningai elgiamės taip, kad pasitvirtintų mūsų nuostatos ir nuogąstavimai, o jiems pasitvirtinus konstatuojame: „Na va, tikrai jie visi vienodi.“

Medžiotojas ar užkariautojas?

Mūsų visuomenėje norėdamas pasiekti ir įtvirtinti savo socialinį statusą bei išsilaikyti konkurencinėje kovoje vyras dažnai jaučia turintis būti stiprus, galingas. Stiprūs ir reikšmingi nori būti visi. Apie įgytą galią liudija ir akivaizdūs pasiekimai. Prestižinės pareigos, pinigai, naujas automobilis, o neretai prie jų – ir užkariautų moterų širdys leidžia pasijausti svarbiems, reikšmingiems.

Tačiau šių galią patvirtinančių atributų (ypač moterų) nesumedžiosi. Praėjo laikas, kada turtas ir moterys buvo tiesiog karo grobis. Vien brutalios jėgos nebepakanka. To reikia siekti atkakliai, laipsniškai. Medžiotojo įgūdžių čia nebeužteks. Privalai tapti užkariautoju.

Įsiskaityk atidžiau: medžiotojas – tas, kurio tikslas rasti ir sumedžioti auką, ir puikuotis ja kaip trofėjumi. O užkariautojo tikslas – rasti, įgyti (o įgijus – puoselėti, saugoti) tai, kas atrodo vertinga, ko neturi, bet trokšta turėti. Tam tikslui jis skiria daugybę jėgų ir laiko. Paprastai visi taip elgiamės, kai siekiame trokštamo tikslo.
Taigi, vyras užkariautojas – patrauklesnis personažas. Galbūt tu gali leisti savo vyrui ar vaikinui juo tapti? Kaip?

Atsakymas labai paprastas: netapk auka. Būk siekiamybe: rūpinkis savimi, ieškok naujovių, keiskis, tobulėk, kitaip tariant – nenustok stebinti. Džiaukis gyvenimu, šypsokis, plėsk akiratį, nebijok naujovių. Stebėk savo partnerį, jo lūkesčius, norus. Tikiu, yra daugybė pomėgių ir veiklos rūšių, patinkančių jums abiem, kuriomis galite džiaugtis kartu. Rezultatas dvejopas. Pati jausiesi puikiai, tapsi įdomiu žmogumi, su kuriuo norisi būti. Be to, tapsi geidžiama asmenybe, su kuria tikrai verta gyventi ir kurią neracionalu prarasti. Norėdamas tave išlaikyti, tavo partneris privalės pasistengti ir parodyti visą užkariautojo talentą, atskleisti ir ugdyti savo gerąsias savybes. Patikti tau. Juk kitaip jis rizikuoja prarasti tave.

Tikėtina, tada įvyks stebuklas – laimės abi pusės. Ne tik gerą savijautą, teigiamas emocijas, bet ir stiprius, ilgalaikius tarpusavio santykius.

Mūsų visuomenėje į moterų suvedžiotoją vyrą žiūrima gerokai atlaidžiau nei į panašiai besielgiančią moterį, kuri greitai pasmerkiama ir „apdovanojama“ įvairiais neigiamais epitetais.

Neretai vyrams, kurie siekia užmegzti kuo daugiau seksualinių santykių su įvairiomis moterimis, būdingas žemas savęs vertinimas.

Džiaukis gyvenimu, šypsokis, plėsk akiratį, nebijok naujovių.

Psichologas Gintaras Šmatavičius

moters_psichologija
Iliustracija: Brodie Vissers / Burst

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here