Ar turi rimtą pateisinimą dirbti?

4

 

Igor Miske / unsplash.com

„Negali žemės išdirbinėti, negali knygų rašyti, – tai imkis už ko kito“ (Anonimas).

Kartais jau nubundame galvodami, kad šiandien tinkama diena nesikelti ir neeiti į darbą, kad šiandien tinkama diena kolegoms ir artimiesiems pasakyti, jog iš visų jėgų nekenčiame to darbo, kurį dirbame, kad šiandien kaip tik ta diena, kuomet išeisime iš darbo, nes esame verti šio to daugiau.

Jei ne šiandien, tai vakar, jei ne prieš metus, tai prieš du, jei ne vakar, tai rytoj – šios varginančios mintys jus žadins ir neleis miegoti, jus paralyžiuos ir suteiks drąsos padaryti tai, ką planavote dešimtis metų padaryti, bet padarėte per pirmas dešimt pykčio sekundžių be jokio pasiruošimo, be jokio plano A, o juolab be jokio plano B.

Tai mintys, kurios sugaišins ne vieną dieną, sujauks ne vieną mintį, atims ūpą, paliks jus „taip, kaip stovit“, o namie jūsų „nelauks ir nepasitiks K. Donelaičio žmonos megztos vilnonės kojinės“. Šios nekviestos viešnios sujauktų minčių kambario nesutvarko, ūpo į vietą nepadeda ir suvalgę jūsų dieną kitomis dienomis skolos negrąžina.

Kodėl mus lanko šios mintys? Net dirbdami mėgstamą darbą, mes esame lankomi šios „7-os emocijos“ – nenoro dirbti emocijos, – sako darbo psichologai, nes „vieni žmonės gabesni laimei negu kiti“ ir geba „užsispirti mėgti tai, ką dirba ar tai, ką veikia“. Ekspertai pataria:

1. Liaukitės sau kartoti: „Nekenčiu to darbo“;
2. Išjunkite savo „chronometrą“, kuris skaičiuoja likusias minutes ir sekundes iki darbo pabaigos;
3. Galvokite apie darbą, kaip apie antrus namus, kuriuose praleidžiate kur kas ilgesnę sąmoningo laiko atkarpą nei savo „pirmuose namuose“ – čia jūs miegate, o ten jums tenka sunkiai dirbti ir protingai veikti.

Atlikti tyrimai atskleidžia, kad norint dirbti darbą reikalingi kur kas stipresni skatuliai nei: socialinės garantijos, pinigai, pareiga. Šiuolaikinė karta aiškiai išsako savo požiūrį į darbą drąsiai pareikšdama: „aš nenoriu dirbti, o juolab taip dirbti, kaip tu dirbi“. Jie – teisūs, nes darbas – tai ne pareiga ir ne reikalas, ir ne pinigai, ne postas, ne karjeros dvidešimt antras laiptelis ar „dešimta darbinio samurajaus kategorija“, nes tokius samurajus, kaip „nuvarytus arklius nušauna“.

Jei galvojate tik apie pinigus, tuomet užuot dirbę, verčiau bandykite laimę loterijoje. Jei galvojate tik apie socialines garantijas, tuomet užuot prašę darbo, verčiau prašykite pašalpos. Jei apie darbą galvojate tik, kaip apie pareigą ar „didingą reikalą“, tuomet užuot dirbę, atlikite tą reikalą bet kur ir keliaukite sau sveiki ilsėtis ir miegoti. Juk šitaip vaduojamės nuo darbo šmėklos – arba „užmušinėdami“ laiką, arba jį „pramiegodami“. Kiekvienas varginamas darbo sukuria ypatingą santykį su „lova“ ir „miegu“.

Kodėl jauni žmonės neturi darbo? Kad galėtum atlikti tą „garbingą reikalą“ turi turėti „gerai suformuotą darbinę pūslę ir ta pūslė turi būti pilna“, – atšautų kiekvienas darbo ekspertas, kuris žino žodžio „nuoširdumas“ reikšmę. Jie sako: „aš ką tik buvau ir daugiau nenoriu“.

Ką gi daryti su tuo darbu, su kuriuo mums lemta kankintis iki gyvos galvos? Darbo psichologijos praktikai pataria neskubėti keisti darbo, bėgti iš vieno darbo į kitą darbą, pulti nuo vieno pasiūlymo prie kito. „Apšilkite kojas“, – įtikinėja jie.

Mokykitės „sutarti ir susitarti su darbu, kaip su pabodusiu sutuoktiniu“, pirma suraskite „tinkamą galą“ nuo, kurio viską turėtume pradėti. Pinigai, pareigos, atlyginimas – „ne tas galas“.

Pasakykite jiems mažiausiai vieną „KODĖL“ jie turi dirbti. Ar žinojote, kad dirbti nėra būtina? Ar žinojote, kad kiekvienas iš mūsų galėtų išsiversti ir be darbo, ir be pinigų? Ar nelogiška turėti teisę į filosofo privilegiją suabejoti tuo, kas išties yra abejotina?! Ar nesąžininga paklausti: „Kodėl turėčiau dirbti, jei iš tikrųjų neturėčiau dirbti?!“

Ką pasakytų išminčiai, kuriems darbas tapo jų savasties dalimi? Tikriausiai mokytojo pamokymas savo mokiniui skambėtų taip:

I Pirmiausia užduok sau klausimą: „Kokio darbo tu negali dirbti?“ Ne to darbo, „kurio negali dirbti tu negali dirbti“, o to:
1. Kuris tave gąsdina;
2. Kurio tu nemoki;
3. Kurio nesupranti;
4. Kuris „neturi atsakymo į tavo klausimą: kodėl turėčiau dirbti?
5. Kuris atrodo beprasmiškas;
6. Kuris atrodo negarbingas;
7. Kuris nepadeda išreikšti ir realizuoti savęs.

II Tuomet mąstyk apie tai, kad:
1. Kiekvienas darbas ir kiekvieną gąsdina tik iš pradžių. Su laiku priprasi jo nebijoti;
2. Kiekvieno darbo ir kiekvienas gali išmokti, jei mokosi;
3. Kiekvieną darbą ir kiekvienas gali suprasti, jei stengiasi suprasti;
4. Kiekvienas darbas turi aiškų atsakymą į klausimą: kodėl turėčiau dirbti? Atsakyti į jį gali tik tu pats;
5. Kiekvienas darbas turi savo prasmę;
6. Kiekvienas darbas – garbingas;
7. Dirbdamas bet kokį darbą išreikši save, tobulėsi, realizuosi save. Tu suteiksi kiekvienam atliktam darbui „savo paties veidą“.

III Laikykis „darbuotojo garbės kodekso, kad ir kur dirbtum, kad ir kokį darbą dirbtum“. „Meilės etiketas darbui“ padeda rasti, įsisąmoninti ir praktikuoti meilės darbui priežastis:
1. Gerbk savo darbo vietą;
2. Būk dėkingas tiems, kurie tau suteikė galimybę dirbti šį darbą ir šioje darbo vietoje;
3. Būk dėkingas tiems dėl kurių dirbi, nes jų dėka turi duonos;
3. Gerbk savo mokytojus. Jų dėka esi tuo, kuo esi. Net ir blogi mokytojai – mokytojai. Net ir blogai mokydami – jie moko ir išmoko;
4. Dirbk ir tuomet, kuomet niekas nedirba;
5. Stenkis tapti geriausiu, kad ir kokį darbą dirbtumei;
6. Prisimink, kad pasaulis – apvalus ir vieną dieną jūs ir vėl dirbsite kartu;
7. Prisimink, kad „bumerangas visada sugrįš pas tave“. Tad žiūrėk, ką šveiti kolegoms, artimiesiems, klientams;
8. Pasitrauk tuomet, kuomet viską atiduosi, kuomet jausi, kad užimi kažkieno vietą, kuomet jausi, kad pradedi „snausti“, kaip tie, kurie nenori dirbti;
9. Prisimink, kad viskas pravers.

Japonijoje egzistuoja tradicija – priimtas į darbą darbuotojas negali išeiti iš darbo anksčiau nei po metų. Pasitraukti anksčiau – tai antausis tai darbo vietai, kuri tave priglaudė, nes darbuotojas – tai investicija, kuri visada atsiperka.

Ši subtili darbdavio ir darbuotojo tarpusavio santykių subkultūra, „nerašyta sutartis“ simbolizuoja „amžinąjį priklausomybės trikampį“ – darbdavys, darbuotojas, žmogus, kuriam kartu dirbame. Tad pasitraukti galėsi tik tuomet, kuomet:
1. Atlyginsi padarytą žalą dėl patirties stokos;
2. Pateisinsi investiciją į darbo vietos patirtį;
3. Grąžinsi skolą už patirtį;
4. Padėkosi už suteiktą patirtį.

IV Kaip tai gali padaryti?
1. Padėkoti savo mokytojui – būnant pačiu geriausiu mokiniu, kad mokinys būtų vertas savo mokytojo, o mokytojas mokinio;
2. Pateisinti investiciją ir atlyginti žalą – tampant pačiu geriausiu darbuotoju, kad darbuotojas būtų vertas savo darbdavio, o darbdavys savo darbuotojo;
3. Grąžinti skolą. Skola grąžinama kitiems – žmonėms, kuriems dirbame, gerai suteikdami paslaugą.

Ar tikrai turite pakankamą priežastį eiti į darbą? Jei ne, tuomet šiandien suloškite loterijoje, o rytoj bus matyt!

Šaltinis: galvocius.lt

Dalintis:

4 COMMENTS

  1. nba taip tapsime tik nuolankiu varzteliu sistemoi :) visu mylimu kuris atliks kitu darbus uz kitus.

    Siulyciau i tai ziureti kiek kitaip. tesiog kaip i pajiemu shaltini na buda isitirtinti visuomeneje bet nepamirsti kad pinigus uzdirbam kazkokiam piniguociui kuriam ant jusu visiskai nusispjaut.
    Tesiog padarykite viska kad pasiimti kuo daugiau pinigu uz savo darba ir tiek stenkites darbe jei imanoma kuo smagiau praleisti laika, su kolegomis. ( niekada nesiplesykite del pagirimo, kita vertus jei yra premija kodel gi ne) jei padarysite augiau o gausite kaip visi tai kam stengtis. darykite kaip visi :)

    ir darbas nebebus nashta.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here