Ar verta aukoti savo laimę dėl šeimos?

Funemanka / Pixabay

Turiu neįgalų brolį, kuriuo buvau mokoma rūpintis nuo pat vaikystės (jam cerebrinis paralyžius, visiška negalia). Nuo tada giminių ir aplinkinių buvo ,,kalama į galvą” , kad reikia mamai padėti juo rūpintis, kad tik aš viena jai galėsiu padėti.

Vėliau, po studijų, išvykau gyventi į užsienį. Turėjau savo gyvenimą, bet bijojau jį gyventi, kurti santykius ar net savo šeimą, nes galvojau, kad nesugebėsiu to suderinti su savo ,,ypatinga” šeima. Po kurio laiko supratau, kaip vis tik gera gyventi sau, todėl nusprendžiau grįžti į Lietuvą ir kurti savo gyvenimą. Viskas klostėsi kitaip.

Mamai reikėjo operacijos, po kurios ji negali pilnai rūpintis broliu (fiziškai jo pakelti), todėl turėjau grįžti pas juos į provinciją ir atlikti pareigą. Noro jais rūpintis visai neturiu, tik žinau, kad taip reikia.

Būna dienų, kad pykstu ant jų, kad trukdo man gyventi, erzina vien jų buvimas. Pasiilgstu nepriklausomybės, laisvės kurią turėjau. Pykstu ir ant savęs, kad nesugebu rasti išeities, kaip visa tai suderinti. Gyvenimas provincijoj irgi nepadeda.

Ar aš esu savanaudė, kad noriu turėti savo gyvenimą ir nesirūpinti tiek daug savo „ypatinga“ šeima? Ar vis tik turiu aukoti savo gyvenimą dėl jų?

Giedrė (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologas Juris Belte

Miela Giedre,
kaip paukščiai suaugę išskrenda iš lizdo, taip ir žmogus išeina iš šeimos, kad kurtų savo šeimą.

Tavo mamos ir brolio situacija yra nepavydėtina, puiku, jei gali jiems padėti, tačiau neprivalai aukotis dėl jų. Manau, kad ir pati puikiai tai supranti, kad visų pirma pačiai reikia galvoti apie savo gyvenimą, darbą, karjerą, savo šeimos kūrimą, tačiau vidinis kaltės jausmas ir iracionalūs įsitikinimai (tai kas iš giminių ir aplinkinių buvo įkalta į galvą) neleidžia elgtis laisvai.

Tu neatsakinga už situaciją mamos šeimoje (jau ne tavo, nes suaugai) ir tu negali išspręsti problemos, o atvirkščiai, nuolat padedant mamai, situacija blogėja jums visiems. Tau, kad gyveni ne savo, o kitų žmonių gyvenimą, smarkiai mažini galimybę pačiai sukurti pilnavertę šeimą, rūpintis savo vaikais.

Mamai, kad ji nespręs savo sudėtingos situacijos dėl sūnaus priežiūros, nes juk yra dukra, kuri padeda. O kaip jaustis broliui, jei sesers gyvenimas iš esmės yra žlugdomas dėl jo? Jeigu taip ir toliau stengsiesi „padėti“, užspausdama savo norus, pyktis ir nepasitenkinimas tik didės, tarpusavio konfliktai dažnės, o vietoj dėkingumo už pasiaukojimą pretenzijų bus vis daugiau.

Pirmiau turi pasirūpinti savimi, tik tuomet garbingai galėsi padėti kitiems ir tavo pagalba iš tikrųjų bus vertinama.
Tikiu, kad sugebėsi priimti sau tinkamą sprendimą ir nutraukti psichologinę bambagyslę su savo mama.

Juris Belte | mba-baltic.com
El. P. juris@mba-baltic.com

Share Button

You may also like...

1 Response

  1. Regimantas says:

    Manau nesijausite gerai kol bent dalinai jūsų mama ir brolis galės susitvarkyti be jūsų. Galbūt dėl pakėlimo būtų įmanoma įsigyti keltuvą. Geriau būtų mobilus keltuvas bet jis nekompensuojamas, stacionarus kompensuojamas.
    Manau turite padėti mamai ir broliui neužmiršdama savo gyvenimo.

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.