mergina

Klausimas: Labas vakaras. Jūsų atsakymai į nerimą keliančius klausimus atsakymai labai padėjo ne vienoje situacijoje, tad pirmiausia, labai norėčiau padėkoti, kad Jums rūpi paprasti žmonės ir jų nedidelės problemos.

Nežinau, ar sulauksiu į šį klausimą atsakymo, bet pabandyti, manau, verta. Mano istorija galbūt banali, bet man, asmeniškai, kelianti daug skausmo.  Didžiausią nerimą kelią mano dvasinė būsena ir ryšys su draugais.

Paskutiniu metu jaučiuosi labai pavargusi… Per dieną nieko doro ar sunkaus nenuveikiu, bet nuo pat ryto jaučiu nuovargį. Manęs niekas nebedžiugina, kas teikdavo laimę anksčiau – ar tai hobis, ar laikas su draugais ir panašiai. Nebesijaučiu tokia gyvybinga, dažnai liūdžiu be priežasties, nors, žinoma, būna ir priežasčių. Jaučiuosi apgailėtina, labai galvoju, kad gyvenime nieko nepasieksiu, jaučiu pavydą žmonėms socialiniuose tinkluose žiūrint į jų gyvenimo akimirkas. (O taip neturėtų būti) Jaučiuosi nelaiminga, mane labai lengva pravirkdyti ir dėl to dažnai lieju ašaras (dėl smulkmenų). Nebežinau ko griebtis. Nieko nebenoriu veikti, apart gulėjimo lovoje.

Pašlijo santykiai su draugais, dėl retų susitikimų buvau apkaltinta, kad juos pamiršau. Bet šiuo,  man asmeniškai tamsiu laikotarpiu, buvau viena, susirūpinimu iš draugų nesulaukiau (esu iš tų žmonių, kurie labai nori, kad jais būtų rūpinimasi ir jaučiuosi blogai, jei nesistengia su manimi bendrauti). Labai kaupiau šį abejingumą iš draugų pusės, tad turėjau išsipasakoti artimam žmogui, bet tada jis išdėstė viską mano vienai draugei ir ją užsipuolė, kad su manimi atšiauriai bendravo.

Pradėjau atsiprašinėti jos, dėl savo poelgių,  bet gavau atsakymą, kad draugė nieko nebenori su manimi turėti bendro, kad padariau klaidą „pasiskųsdama“ jam, o jei ir „susitaikytume“, viskas būtų nebe taip. Atrodo, kad nieko pikto nepadariau… Bet visa kaltė krito man, o aš nenoriu prarasti brangios draugės. Ką daryti, ar stengtis iš paskutiniųjų dėl santykių, jei kitas žmogus to nebenori..?

Iš anksto ačiū už atsakymą.
Kamilė (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Kamile,

Ačiū Tau už pasidalinimą. Prieš komentuodama Tavo pagrindinį klausimą apie santykius su drauge, norėčiau aptarti ir kitą Tavo laiške paliestą labai svarbią tema – Tavo pačios savijautą. Rašai, kad jautiesi pavargusi, apatiška, nebejauti malonumo ir džiaugsmo veiklose, taip pat laiške išskaitau ir Tavo nusivylimą savimi, savęs nuvertinimą.

Kyla klausimas – kiek jau laiko trunka tokia tavo savijauta? Ar jos pradžią galėtum susieti su kokiu nors įvykiu, ar tai prasidėjo tiesiog savaime..? Kaip bebūtų, siūlau jokiu būdu nepalikti tokios savijautos savieigai. Panašu, kad tavo organizmas nori Tau kažką pasakyti siųsdamas tokius signalus. Galbūt savo gyvenime esi nepatenkinta kokiais nors konkrečiais dalykais, kuriuos galėtum aiškiau sau įsivardinti ir pamėginti vykdyti pokyčius? Kaip manai, kas galėtų Tau padėti tai padaryti? Kokių priemonių tam reiktų? Pamėgink apgalvoti ir atsakyti sau, kokie galimi trikdžiai, o kokie pagalbos šaltiniai, stiprybės resursai tavyje ir tavo aplinkoje esti? Neatmesk ir gyvo, tiesioginio pasikonsultavimo su profesionalu (psichologu/ psichoterapeutu, psichiatru) galimybės.

Tavo laiške galima įžvelgti niūrių, perdėtai pesimistiškų minčių, į kurias taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, pavyzdžiui: „galvoju, kad gyvenime nieko nepasieksiu…“. Tačiau juk gyvenimas nesusideda tik iš juodo ir balto… Šventai tikiu, kad KAŽKĄ savo gyvenime jau tikrai esi pasiekusi. Gal tai pabaigta mokykla, gal kokios nors studijos, gal įgytas įgūdis, kuris praverčia Tavo gyvenime, gal sukauptos ir vis dar kaupiamos žinios, įspūdžiai ar užmegzti ryšiai.

Mūsų mintys yra neatsiejamos nuo mūsų nuotaikos ir jausmų. Gal teko girdėti frazę: „kaip mąstai, taip ir jautiesi“? Tad kuo negatyvesnės, absoliutiškesnės ir pesimistiškesnės Tavo mintys, tuo slogesnė ir nuotaika… Ir kas svarbiausia – tos mintys labai retu atveju būna 100 proc. teisingos. Siūlau pamėginti stebėti ir „pagauti“ tokias perdėtai neigiamas savo mintis ir keisti jas nuosaikesnėmis, labiau atitinkančiomis realybę. Panašu, kad šiuo gyvenimo momentu esi tarsi užsidėjusi „juodus akinius“, kurie Tavo požiūri į pasaulį ir save nuspalvina tamsesnėmis spalvomis, nei jos iš tikrųjų yra. Tikiu, kad kaip ir visi žmonės, Tu tikrai turi stipriųjų pusių, kurių galbūt šiuo metu tendencingai nepastebi ar nesureikšmini.

O kitas svarbus dalykas tas, kad iš tiesų tokiu slogiu gyvenimo periodu žmogui reikalinga artimųjų parama, ryšio ir bendrystės su kitais jutimas. Tik bėda ta, kad ne visada mokame tos pagalbos paprašyti ir išsakyti savo poreikius.

Atrodo, kad jau ir pati nujauti, kur yra Tavo problema: kai Tau sunku, lauki dėmesio iš kitų, tačiau nepanašu, kad leidi jiems tai žinoti, pati neparodai jokios iniciatyvos. Tarsi keli draugams reikalavimus ir sąlygas, kurių jiems neleidi žinoti. Tai kaip jie gali juos išpildyti tuomet? Tavo atsiribojimą draugai gali interpretuoti labai įvairiai, jiems gali trūkti gairių ir supratimo, kaip elgtis, kaip prie Tavęs prieiti šioje situacijoje. Tai, ką Tu vadini jų abejingumu, jie galbūt pavadintų savo nežinojimu. Taip pat, kaip pati rašai, šioje situacijoje ir jie jautėsi apleisti, pamiršti. Panašu, kad abi pusės yra įsiskaudinusios. Žinai, nelabai įsivaizduoju kito kelio pamėginti suprasti vieniems kitus, nei nuoširdžiai ir atvirai kalbantis nelaukiant ir nekaupiant nuoskaudų iki tol, kol jų išlaikyti savyje nebegalėsi.

Taip pat tikrai panašu, kad Tavo draugė, apie kurią pasakoji, šiuo metu ant Tavęs yra supykusi, įsižeidusi. Gali būti, kad kai kurias jos išsakytas radikalias mintis apie draugystės nutraukimą galėjo paskatinti ir paaštrinti jaučiamas pyktis. Tikiu, kad kiek atslūgus emocijoms verta pamėginti dar kartą užmegzti dialogą ir pasikalbėti apie tai, kaip kas šią situaciją suprato ir kaip joje jautėsi. Pati sakai, kad draugė Tau yra brangi, matyt čia ir slypi dalis atsakymo į Tavo klausimą, ar verta dėti pastangas į santykių atstatymą. Tačiau noriu Tavęs paklausti, kaip įsivaizduoji „stengimąsi iš paskutiniųjų“ dėl šių santykių…? Juk santykiai palaikomi ne vieno, o abiejų žmonių iniciatyva. Tu gali pamėginti padaryti tai, kas priklauso nuo Tavęs, tuo tarpu Tavo draugės elgesys priklausys nuo jos pačios pasirengimo ir pastangos priimti, išklausyti, suprasti ir atleisti. Sėkmės!

Psichologė Aušra Stumbrytė

loading...