Argi laisvi taip elgiasi?

0

Sausio 13 d. prisimename visus rizikavusius savo gyvybėmis dėl kilnaus tikslo bei pagerbiame tuos, kurie už Lietuvos laisvę paguldė savo gyvybę. Paskutinių savaičių įvykiai daug byloja apie tikrosios laisvės nebuvimą, apie gyvybių praradimus. Metų sandūra buvo pažymėta tokiomis netektimis, galiausiai visų dėmesį prikaustė įvykiai Prancūzijoje. Atrodo, įprasta – pilkos savaitės, juodieji savaitgaliai (kai avarijose žuvo 10 žmonių) ar dar juodesnės šventės aplaistytos alkoholiu ir jo pasekmėmis.

Juozas Dapšauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Juozas Dapšauskas

Atgimimo laikotarpiu dažnai skambėjusi Kęstučio Genio daina “Pabudome ir kelkimės“ klausia: „Argi laisvi taip elgiasi?“ Bet ar ne mes patys tapom budeliai per šiuos laisvės metus? Kiek žmonių mūsų valstybėje išžudyta dėl efektyvios alkoholio vartojimo kontrolės nebuvimo? Kiek pirmalaikių mirčių dėl nesveiko gyvenimo būdo? Kas savaitę apie 20 žmonių Lietuvoje nusižudo! Ar atkreipiamas dėmesys tik tada, kai nusižudo (ar yra nužudomas) koks žinomas žmogus, o jau visa kita – tik statistika, kuri, kaip taisyklė, politiniam elitui visai neįdomi? Ar už tokią laisvę dėjo galvą Sausio 13-osios įvykių dalyviai?
Tačiau kalbėsiu ne tik apie tragišką Lietuvos nykimą – nesveikai gyvename, esame depresuoti, niekiname vienas kitą, išsižudome, be jokios agresijos iš Rusijos, karo – turime apie milijoną pabėgėlių iš Lietuvos. Truputėli atkreipsiu dėmesį į visą pasaulį sukrėtusias žudynes Paryžiuje.

Prancūzija laisvės, tolerancijos simbolis, tačiau vis labiau aštrėja kultūriniai skirtumai. Lietuvoje kai kas po šių įvykių išėjo į gatves su plakatais „Tolerancija žudo“ ir panašiai. Kaip mes tą toleranciją suprantame? Nors gal geriau vartoti lietuvišką žodį – pakantumas. Kam pakantumas? Pakantumas ar nepakantumas žudynėms, patyčioms, paniekai, svaigalų, narkotikų propagandai, nepagarbai, neapykantai, kitokiai nuomonei, asmeniui, tautybei, religijai ir panašiai?

Rašytojas Salmanas Rushdie pasisakė (prie jo prisidėti pasišovė dar ne vienas), kad šių įvykių kontekste reikia rodyti nepagarbą religijai. Pirmiausia nedviprasmiškai pasakysiu, kad esu už kritinio mąstymo formavimą, laisvą ir aštrų tiesos žodį, kultūringą satyra, ironiją, karikatūrą. Tačiau visai kas kita yra cinizmas ir patyčios prisidengiant žodžio ir išraiškos laisve.

Kai kas teigia, kad yra tokių šventų dalykų, kurių negalima liesti, kritikuoti (partija, religija, valstybės institucija). Mano galva, kad nėra tokių išskirtinių sferų, nes viskas pasaulyje gali būti šventa, jei turėsime teisingą santykį su tais „nešventais“, „suteptais“ dalykais. Viską galima „liesti“, bet nieko negalima išteplioti, apdrabstyti netiesos purvais. O čia kūrėjams yra didelis pavojus besinaudojantiems išraiškos laisve. Kartais kritika, žodžio laisvė tampa tik drabstymasis purvais, paniekos ir neapykantos kurstymu, patyčiomis ir panašiai. Neretai atkreipiamas dėmesys į mokyklose pasitaikantį patyčių reiškinį, bet ar tų patyčių nesimokoma iš viešosios erdvės, politikų, žurnalistų, kitų suaugusiųjų? Ar ne po šių patyčių seka ir kitos žudymo formos?

Gal tikrai laisvi taip nesielgia? Bent jau Sausio 13-osios dalyviai norėtų, kad nebūtų taip elgiamasi.

Juozas Dapšauskas

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here