Aš ir kiti. Socializacijos įtaka individo savirealizacijai (II)

0

issilavinimas

Mokykla. Nors švietimo sistema nuolat reformuojama, deja, mokyklos vaidmenį asmenybės augimui yra sunku vertinti teigiamai. Asmens savirealizacijos prasme įtaka yra net destruktyvi. Mokykloje vaikai gauna tam tikrą žinių pagrindą, čia jiems suteikiama erdvė socializacijai, tačiau negalima neatkreipti dėmesio į mokyklos strateginį ir funkcinį neefektyvumą ruošiant vaikus savarankiškam gyvenimui.

Mokyklos paskirtis yra išmokyti. Tik, deja, strateginio supratimo, ko ir kodėl išmokyti, trūksta. Vietoj orientacijos į rezultatą, kad mokyklą baigęs jaunuolis būtų socialiai subrendęs savarankiškam gyvenimui, orientuojamasi į mokymo procesą kišant moksleiviams įvairias žinias be sąsajų su praktiniu pritaikymu. Ir be to, dar hiperorientacija į pseudorezultatą – pažymį. Deja, kaip rodo praktika, geri pažymiai mokykloje dar nesąlygoja aukštų pasiekimų gyvenime. Pirmūnas, gavęs viešą pagyrimą iš mokytojos, gali būti tualete mušamas per pertrauką. Tokiu būdu pirmūnas neišvysto socialinių bendravimo įgūdžių, orientuojasi į kitų primestas vertybes ir, tikėtina, pats nežino, ko nori gyvenime. O klasės draugas, laiką skyręs ne tik mokslui, bet ir visokioms išdaigoms, priverstas išsisukinėti situacijose, kai reikia atsiskaityti. Žinoma, jis ir gyvenime išmoks išsisukinėti iš visokių nesėkmių, kitaip nei pirmūnas, kuris jo firmoje, visko gali būti, dirbs samdomu darbuotoju.

Taigi pagrindinės mokyklų neefektyvumo priežastys:

  • strateginės paskirties nesuvokimas. Vietoje vaikų ruošimo savarankiškam gyvenimui jie „užkemšami“ nuo praktinės naudos atitraukta informacija;
  • orientacija į vertinimą. Dabar gaunasi vertybinė hierarchija, kad pirmoje vietoje yra pažymys, antroje – žinios, o tik trečioje pats žmogus. Gal teisingesnė tvarka būtų – žmogus, žinios, pažymys?
  • Unifikuotas priėjimas ir lankstumo trūkumas. Vietoje diferencijuoto priėjimo, kad išgrynintų talentus ir su jais dirbtų individualiai, atsisakant nereikalingų dalykų, jiems taip pat brukama viskas pagal pilną programą. Kadangi standartizuotas programos skirtos vidutiniokams, gabieji moksleiviai tuo metu turi nuobodžiauti, įpranta dirbti epizodiškai.
  • Pasenusios ir nuo praktikos atitrūkusios mokymų programos. Dėstoma daug nereikalingo ir daug reikalingo nedėstoma. Elementarus bendravimo, asmeninės sėkmės siekimo, gyvenimo planavimo, savęs realizavimo principai praktiškai nedėstomi iš viso. Dėstomi dalykai dažnai atitraukti nuo gyvenimo ir nepateikiamas jų praktinis pritaikomumas.
  • Žemos kvalifikacijos pedagogai. Deja, dauguma mokytojų patys gyvenime mažai yra ką pasiekę, turi psichologinių problemų ir nesugeba tinkamai perteikti dėstomų dalykų. Vietoje koncentravimosi į pastangos sudominti moksleivį yra koncentravimas į žinių reprodukavimą ir atsiskaitymo reikalavimą.

Turbūt tai ir yra priežastys, kuriose slypi atsakymai į klausimus, kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą. Todėl, kad neįdomu ir nemato praktikinės naudos. Ir su kokiu dėkingumu mes patys prisimename tą nedaugelį mokytojų, kurie savo dalykus perteikinėjo įdomiai, su meile ir įsijautimu. Praėjus tiek metų po baigimo dar daug ką prisimename, skirtingai nei kitų disciplinų, kurios buvo ir liko baltos dėmės.

Bendraamžiai. Žmogus kaip susisiekiantis indas – su kuo bendraus, toks ir taps. Kadangi paauglystės laikotarpiu tėvai dažnai tampa nebe autoritetu, vaikai pradeda ieškoti užtarimo, supratimo, pripažinimo bendraamžių tarpe. Tiesa, patys tėvai galėtų pridėti daugiau protingų pastangų autoriteto išsaugojimui, bet, būkime realistais – vaikas didžiausią laiko dalį jau praleidžia ne šeimoje, ir tėvams konkuruoti su aplinka darosi vis sunkiau. O su bendraamžiais sieja bendri interesai, nuotykiai, pripažinimas. Kadangi puberteto periodu bendraamžių įtaka stiprėja, o tėvų silpnėja, tėvams nereikėtų daryti klaidos stengiantis „atkariauti“ prarandamas pozicijas. Tai tik iššauks protestą ir santykių sugadinimą. Tinkamas elgesys būtų vaikus laiku nukreipti bendravimui su tinkama socialine aplinka. Skamba nekrikščioniškai, kad žmonės turime grupuoti pagal žemesnius ir aukštesnius, bet nukreipiant vaiką į bendraamžių terpę, tai daryti reikėtų. Todėl yra svarbu, kad vaikams būtų leidžiama, skatinama lankytis pas vienų kaimynų vaikus, o stabdomas lankymasis pas kitus, paaiškinant priežastis. Vertėtų vaikus įtraukti į užklasinę veiklą (būreliai, chorai, sportas etc.), kad bendraamžius vienytų įdomi veikla, o ne gatvės nuotykiai.

Žiniasklaida. Deja, TV ir spauda irgi daro daug neigiamos įtakos vaiko pasaulėžiūros formavimui. Kadangi žiniasklaida akcentuoja labiau sociumo neigiamas puses, žmogus užnuodijamas pesimistinėmis negacijomis. Blėsta optimizmas, krizė, nieko gero nesitikima. Kitas neigiamas aspektas, labiau liečiantis vaikus, kad žmonės įpranta prie smurto. Vaikai, dažnai žiūrintys smurto scenas, tampa abejingesni kitų skausmui, nelaimėmis. Tai ir pasireiškia smurtu mokyklose, abejingumu kito nelaimei, skausmui.

Žiniasklaida yra persismelkta tiesioginės ir netiesioginės reklamos, skatinančios pirkti, o vaikams, kadangi jie neturi finansinių išteklių, formuoja norus ir pseudovertybes. Vaikas žinutę priima tiesiogiai – jei aš to neturiu, esu „lūzeris“, nevertas kitų, esu atstumtas. Vaikas save lygina su reklamos veidais ir savo nesugebėjimą būti tokiu pat priima skausmingai, o lengvų pasiekimų nebuvimą priima kaip pralaimėjimą. Ir tai, kad bendraamžiai aplink yra tokie pat, jis nemato. Pagrindiniai orientyrai yra tapti „krutu“, turėti gražią panelę, brangų telefoną, motorolerų, lankytis klubuose ir atrodo nenormalu, jei negali sau to leisti. Vertybių sistemoje pirmoje vietoje atsiranda pinigai ir greitas savo norų, labiausiai materialinių, realizavimas – formuojasi žmogus mankurtas. Prie nieko gero tai nepriveda. Apetitas auga bevalgant, o viso pasaulio pinigų neuždirbsi. Vieniems anksčiau, bet daugumai vėliau, kai jau sveikata nelaiko, iškyla klausimas: „o kam man visa tai?“

Žiniasklaida paankstina socializacijos procesą ir skatina akceleraciją. Tai formuoja socializavimosi ir asmeninės brandos disbalansą, pasireiškiantį žalingais įpročiais (rūkymu, alkoholio vartojimu) ankstyvu seksualiniu gyvenimu, ekonomiškai priklausomų šeimų kūrimu. Jeigu individui nepavyksta laiku subręsti ir reviduoti savo vertybių sistemos, užprogramuojamos tolimesnės socialinės, ekonominės ir psichologinės problemos (skyrybos, nepriteklius, neurozės).

Kaip sumažinti neigiamą žiniasklaidos įtaką asmenybės vystymuisi ? Čia draudimai kažin ar ką duos. Pirmiausia tėvai patys turi būti pavyzdžiai ir neleisti tuščiai laiko prie televizoriaus su laikraščiu rankoje. Asmeniškai pažįstu ne vieną žmogų, kuris nežiūri televizoriaus iš viso. Toleruotinas tik tam tikrų suplanuotų ir vertę turinčių laidų žiūrėjimas. Netoleruotinas yra televizoriaus kaip laiko užmušimo priemonės naudojimas. Antra, turėtų būti skatinamas knygų skaitymas. Vėl pavyzdį turėtų rodyti tėvai. Tik skaitydamas vaikas plečia savo žodyną, akiratį, mokosi formuluoti mintis ir teisingai suvokti sudėtingesnes minčių formuluotes. Asmenybės raida sunkai įsivaizduojama be knygų skaitymo. Trečia, vis dėlto tėvai turėtų daugiau pasirūpinti, kad vaikų laisvalaikis būtų užpildytas turinga veikla, o ne deleguoti auklėjimo funkcijų atlikimo televizoriui ar kompiuteriui.

Susiję tekstai: Pirma dalis, Trečia dalis

Psichologas Juris Belte
Tel.: 869836364
El. P. juris@mba-baltic.com
Tinklapis: mba-baltic.com

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here