Aš ir kiti. Socializacijos įtaka individo savirealizacijai (III)

0

zmogus-visuomene

Bendravimas internetu. Internetas atveria labai plačias pažinimo ir bendravimo galimybes. Tik internetas leidžia turėti vienu metu draugų vos ne visame pasaulyje. Per internetą žmonės susipažįsta, koketuoja, įsimyli, pykstasi, keikiasi, jungiasi į interesų grupes, net seksu užsiima. Kai kurie realiai jau gyvena virtualiniame pasaulyje – bendravimas socialiniuose portaluose ir pokalbių svetainėse užima ištisus savaitgalius. Viskas būtų gerai, bet bendravimų įvairovėje ir kiekybėje prarandama kokybė.

Žmonėms, bendraujantiems vien kompiuteriu, atbunka normalaus bendravimo įgūdžiai. Jie jau sunkiai sugeba užmegzti socialiai reikšmingus kontaktus tikro susitikimo metu. Bendravimas internetu reikalauja mažiau emocinių ir komunikacinių pastangų, galima jaustis laisviau, be baimės reikšti savo mintis, o jei kas ir nepatinka, galima apšaukti „durniumi“ arba tiesiog nutraukti bendravimą, kas ne visada realiame gyvenime įmanoma. Bendravimas internetu tampa normalaus bendravimo surogatinis kompensavimas. Norisi sakyti, kad pastovus bendravimas internetu yra pirmas žingsnis guminės moters link. Pradžioje surogatinis bendravimas, paskui ir surogatinis seksas.

Kitas neigiamas internetinio bendravimo aspektas yra, kad realiai bendraujama ne su žmonėmis, o su jų sukurtais paveikslais. Toks internautojas užmezga romantišką draugystę ir, kadangi realiai kito žmogaus nepažįsta, susikuria idealizuotą jo paveikslą, su kuriuo ir bendrauja. Ilgesnį laiką bendravus ir pagaliau susitikus, tenka nusivilti ir dažnai pirmas realus susitikimas būna ir paskutinis. O kiek prieš tai buvo išeikvota brangaus laiko tuščioms iliuzijoms ir svajonėms.

Ar atsisakyti bendravimo internetu? Žinoma, ne. Internetas yra puiki priemonė kontaktams užmegzti ir operatyviai spręsti dalykines situacijos. Problemos prasideda, kai interneto pagalba mes siekiame patirti emocijas, kurias turėtume patirti normalaus bendravimo metu. Taigi, jeigu jau norime su žmogumi draugauti, reikia su juo susitikti.

Pagrindinės išvados, apibrėžiančios individo ir sociumo santykį bei sąveiką.

• Individo priklausomybė grupei yra biologiškai determinuotas poreikis. Visuomenės atstumtas protėvis buvo pasmerktas mirčiai.
• Visuomenė yra individų visuma ir kuo brandesnis individas, tuo brandesnė visuomenė.
• Brandus individas save realizuoja per prasmingą, jam patinkančią, asmeninį augimą užtikrinančią, veiklą.
• Visuomenė, priklausomai nuo jos išsivystymo laipsnio ir individo asmeninių tikslų, gali skatinti arba stabdyti individo asmeninį augimą ir savirealizaciją.
• Individo elgesį visuomenėje reglamentuoja taisyklių rinkinys – visuomeninės normos, tradicijos, moralė, etiketas. Taisyklės įgalina prognozuoti individo elgesį ir tai leidžia visuomenei jaustis saugiai.
• Socializacijos procese individas įsisavina visuomenines normas. Kai kurie jas priima aklai prarasdami savo identitetą ir gyvendami visuomenės diktuojamą gyvenimą be savirealizacijos. Nerealizuojami asmeniniai norai pasireiškia per psichosomatiką, neurozes.
• Subrendusi asmenybė reviduoja visuomenines normas. Kai kurias priima kaip asmenines, o kai kurių atsisakoma, tačiau, vengiant beprasmės konfrontacijos su visuomene, jų laikomasi formaliai. Situacijose, kai visuomeninės normos trukdo savirealizacijai, jų atsisakoma.
• Savirealizacijos procese individas neišvengiamai turi turėti drąsos laužyti jam trukdančias visuomenės normas, tačiau tokie asmenybės veiksmai skatina ir visuomenės vystymąsi.
• Didžiausią įtaką ir atsakomybę vaiko socializacijai ir formavimuisi į savirealizuojančią asmenybę, turi tėvai. Deja, dažniausiai primetamas vaikui socialinių rolių rinkinys, ignoruojant jo esamus ir būsimus asmenybinius savirealizacijos poreikius. Taip pat tėvai realiai atsako dėl kitų socializacijos agentų (mokykla, bendraamžiai, žiniasklaida) įtakos, nes tėvai gali pasirinkti sąveikos su jais būdus ir kokybę.
• Mūsų visuomenėje mokyklos ir žiniasklaidos įtaka savirealizuojančios asmenybės formavimui yra destruktyvi, nes nevysto ir žlugdo individo savirealizacijos poreikius. Šių institucijų daroma žalą gali neutralizuoti socialiai brandžių tėvų veiksmai, palaikant vaiką ir nukreipiant jį įdomios savirealizuojančios veiklos link.

Ir pabaigoje truputį krikščioniškos išminties. Laimingas gali jaustis duodantis, o ne imantis. Taigi ir visuomenė savirealizuojančiai asmenybei reikalinga, kad jis galėtų jai kažką duoti per savo pasiekimus, darbus.

„Nėra jokios prasmės iš savo laimės, jei nėra su kuo ją pasidalinti“ – prieš mirtį visiškoje vienatvėje filmo “Atgal į gamtą” herojaus Kristoferio Makandelso dienraštyje įrašyti žodžiai – jauno žmogaus, kuris nusisukęs nuo tėvų, draugų, aplinkinių ir visuomenės dvejus metus klaidžioja, siekdamas surasti harmoniją vienybėje su gamta.

Susiję tekstai: Pirma dalis, Antra dalis.

Psichologas Juris Belte
Tel.: 869836364
El. P. juris@mba-baltic.com
Tinklapis: mba-baltic.com

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here