Aš ir kiti. Socializacijos įtaka individo savirealizacijai

0

Laisvė yra viskas. Visa kita – meilė.
Richard Bandler

Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno? Ir žmogus, ir gyvūnas, kaip dabar jau įrodyta, jaučia ir sugeba išreikšti emocijas (džiaugsmą, liūdesį), gali mąstyti ir sėkmingai išspręsti gana sudėtingas užduotis (beždžionė sėkmingai sujungs kelis pagalius, suras taburetę ir užlipusi ant šios, pasieks savo bananą). Tai kur esminė takoskyra tarp žmonių ir gyvūnų. Psichologai sako, kad tik žmogus turi savimonę, jis suvokia, kas jis toks, kiek jam metų ir kad mirs. Tikrai taip. Tačiau man asmeniškai labai simpatiškas yra vieno iš humanizmo pradininkų 17 amžiaus prancūzų filosofo Rousseau atradimas – žmogus yra laisvas.

Žmogus yra laisvas nuo savo instinktų, turi pasirinkimą, kaip reaguoti ir elgtis įvairiose situacijose bei gyvenime. Gyvūnų elgesį mes galime pakankamai lengvai prognozuoti – katė lietuviškame vienkiemyje elgsis taip pat, kaip Kairo gatvėse, tačiau žmogaus elgesys, neatsižvelgus į individą, yra neprognozuojamas. Tik žmoguje yra tiek dieviškumo (dieviškojo prado), kad jis gali net mylėti savo priešą, ir tiek demoniškumo (demoniškojo prado), kad su pasimėgavimu gali perrėžti gerklę kitatikiui. Nė vienas gyvūnas sadistiškai nesidžiaugia aukos kančiomis.

Taigi, laisvė yra žmogaus pasirinkimas ir atsakomybė aplinkos atžvilgiu. O ar pati aplinka neriboja individo laisvės? Ar žmogus – individas, laisvas nuo savo instinktų, gali būti laisvas nuo kitų žmonių – sociumo?

Keliamas klausimas yra labai sudėtingas ir reikalauja gilesnės filosofinės analizės. Ir kažin, ar ir tokiu atveju pavyktų rasti korektišką atsakymą. Pasaulėžiūros doktrinų įvairovė jau savaime paneigia vienintelio teisingo atsakymo galimybę. Dėl to, remdamasis savo subjektyviu konceptualizmu, sąmoningai susiaurinsiu keliamo klausimo atsakymus ir išvadas šiandienos realijų aspektu – ar šiandien socializacija padeda, ar trukdo individo kokybiškai egzistencijai? Ir išvestinai – kaip gi individas turėtų šiandien tvarkyti savo santykius su sociumu, neaukodamas savo interesų ir gyvenimo kokybės?

Prieš pradedant rutulioti individo ir visuomenės sąveikos klausimą, pateiksiu subjektyvizuotą ir supaprastintą individo egzistencijos pagrindimą. Ir religija, ir filosofija sprendžia žmogaus išganymo klausimą – dėl ko verta gyventi ir numirti. Jeigu jau ieškoma prasmės, tai, matyt, ji yra. Evoliucijos požiūriu žmonija turi vystytis. Gamtoje viskas, kas gyva, auga arba žūsta. Pagal tai ir žmogus nelabai turi pasirinkimą – reikia arba vystytis, arba žūti. Kaip sako daoizmo išmintis – „kelias einamas – nori ar nenori“. O kokia prasmė vystytis dėl vystymosi? Skamba panašiai kaip „gyventi reikia dėl vaikų“ – ir vaikai gyvens dėl savo vaikų, o jie dėl savo ir taip toliau iki begalybės. Kelias einamas, bet kur ir kaip?

Austrų psichoterapeutas V.Frankl žmogaus egzistenciją pagrindžia individo gyvenimo asmeninės prasmės suradimu. Tuo remiasi visa jo sukurta logoterapijos sistema. Neturint asmeninės gyvenimo prasmės formuojasi egzistencinis vakuumas. Egzistencinio vakuumo paveiktas individas gyvena diskomforto zonoje, ieško surogatinių laimės pakaitalų, nusivilia ir eina susinaikinimo link. Ne veltui pasiturinčiose visuomenėse nusivylusių ir pesimistų skaičius siekia 2/3 visuomenės.

A.Maslow kalba apie save realizuojantį žmogų, kuris daro tai, kas jam yra įdomu, prasminga ir užtikrina kvalifikacijos kėlimą. Save realizuojantis žmogus įprasmina savo gyvenimą, todėl jis yra rezultatyvus, gyvena teigiamų emocijų zonoje (jaučiasi laimingas) ir, kaip taisyklė, turi pamatuojamus pasiekimus. Pagal šiuos kriterijus save realizuojantis žmogus atitinka Pasaulio Sveikatos Organizacijos pateikiamus sveiko žmogaus tris kriterijus: sveikas žmogus yra sveikas fiziškai, psichiškai ir materialiai apsirūpinęs.

Svarbu paminėti, kad save realizuojantį žmogų charakterizuoja aukšti asmeninio efektyvumo, produktyvumo ir pasitenkinimo rodikliai.

Pastovus save realizuojančio žmogaus palydovas yra meilė. Pagal Erich Fromm meilė yra aktyvus suinteresuotumas mylimo objekto gyvenimu ir augimu. Ir mylimas objektas gali būti ne tik kitas žmogus, bet ir savęs įprasminimo būdas (darbas, kūryba, hobis, sportas ir kt.). Jeigu meilė yra pažinimas, tai aktualizacijos proceso metu tenka maudytis meilės vandenyne.

Michail Litvak pateikia tokį laimės apibrėžimą: „laimė yra kai „nori“, „gali“ ir “privalai“ žymi tą patį turinį“. Savirealizuojantis žmogus yra laimingas.

Dabar aukščiau iškeltą klausimą apie individo ir visuomenės sąveiką transformuojame – kaip sociumas padeda ir trukdo individo savirealizacijai ?

Socializacija yra suprantama kaip socialinės patirties perėmimas ir aktyvus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese, individo tapimas visuomeniniu žmogumi, socialine būtybe. Paprasčiau tai reiškia individo integraciją visuomenėje. Socializuotas žmogus yra labiau adaptuotas visuomenėje ir dėl to geriau gali prisitaikyti prie besikeičiančių situacijų gyvenime. Drįsčiau teigti, kad tai patenkina individo socialinius poreikius bei padidina išgyvenimo tikimybę. Tačiau iš kitos pusės visuomenė stabdo individo asmeninį augimą sukurdama konfliktą tarp norų, siekių, tikslų ir socialiai priimtinų normų. Norisi užduoti klausimą: ar visuomenė visuomet verta individo? Ir, stengdamiesi atsakyti į šį klausimą, vėl mes galime nugrimzti į filosofines batalijas, kas svarbiau žmogus ar visuomenė, tauta, valstybė. Visuomenė yra individų visuma ir kiekvieno individo kokybė kelia visuomenės kokybę. Išsivysčiusioje visuomenėje turėtų būti skatinamas kiekvieno individo asmeninis augimas, savirealizacija. Deja, degradavusi visuomenė siekia individą paversti statistiniu vidurkiu, nes „išsišokėlis“ yra kaip šapas akyje, rodantis kitų apgailėtiną egzistencinį menkumą. Individai prisitaikydami gyventi visuomenėje komformistiškai patenkina savo socialinius poreikius (pripažinimo, savivertės) be didesnių asmeninių pastangų, ir priklausomybė grupei, sociumui tampa vienintele jų saviraiškos forma.

Žydai, kur vertybių hierarchijoje aukščiausią vietą užima kiekvieno individo išsimokslinimas, yra tapusi pasaulio mastu pačia konkurencingiausia nacija. Aukšti socialiniai standartai kelia aukštus reikalavimus individams ir tai užtikrina kiekvieno asmeninį augimą ir visuomenės išsivystymo lygį. Žinoma, be išsimokslinimo svarbų poveikį turi ir visa vertybių sistema, religija, tradicijos.

Jei visuomenė yra purtoma vertybių krizės, sulaužytomis tradicijomis ir neturi aiškaus identiteto kryptingumo, ji sugeba individą tik traukti prie „pilkosios masės“. Tokiu atveju asmenybė turi ir privalo įveikti sociumo reaktyviąsias jėgas, trukdančias savirealizacijai. Tai jokiais būdais nereiškia atviros individo konfrontacijos su visuomene. Kaip tik taikus sugyvenimas su visuomene, aklai nepasiduodant daugumos spaudimui, sugebant distancijuotis, tačiau, esant būtinybei, elgtis ir radikaliai priešingai charakterizuoja brandžios asmenybės socializaciją.

Kadangi žmogus turi poreikį priklausyti bendruomenei, savirealizuojantis žmogus socializacijos procese užuot aklai priimdamas normas, kuria, integruojasi į savo socialinį sluoksnį, kuris pagal socialinę išraišką gali radikaliai skirtis nuo visuomenės.

Socializacijos rezultatyvumą norisi apibrėžti, ne tik kaip individo sugebėjimą tinkamai sąveikauti su visuomene, bet kaip sugebėjimą tinkamai sąveikaujant su visuomene įgyvendinti asmeninę savirealizaciją.

Socializacijos jėgomis (agentais) laikoma šeima, mokykla, bendraamžiai, religinės ir laisvalaikio leidimo organizacijos, profesinė terpė, žiniasklaida.

Apžvelgsime pagrindinių socializacijos agentų neigiamą įtaką individo gyvenimo kokybei ir savirealizacijai.

Šeima. Pagal Z. Freid, E. Berne ir kt. vaikas socialinę patirtį intensyviai priima per pirmuosius penkerius gyvenimo metus. Kitaip sakant, vaikas gimsta kaip kompiuteris, kurio parametrai, „hardas“ priklauso nuo genetikos, įgimtų savybių. Tačiau, kad kompiuteris deramai funkcionuotų, į jį reikia instaliuoti „softą“, taikomąsias programas. Tai socialinė aplinka pirmiausiai tėvų pavidalu ir atlieka – įrašomos programos socialinių normų, nuostatų pavidalu. Deja, programos dažnai būna netobulos, klaidingos ir pjaunasi tarpusavyje. Jeigu vyrauja daug netobulų programų, žmogaus veikla, būsena bus kaip prastai instaliuoto kompiutero – girdėsis dūzgesis, didelės energijos sąnaudos, tačiau efektyvumas žemas. Arba tiesiog žmogus atitinkamoje situacijoje nesugebės tinkamai spręsti iš viso, nes „nebus tinkamos programos“. Taip ir vaikinui, augusiam be tėvo, tikėtina, bus komplikuoti santykiai su žmona, nes trūksta programos „kaip vyrai elgiasi su žmonomis“. Ir tikėtina, kad dėl to vietoj žmonos jis susiras „mamytės pakaitalą“. Kaip vyksta tas programų įrašymas? Kaip beždžionė vaikas mėgdžioja tėvų, artimiausios aplinkos elgesį. Problemos iškyla, kai deklaruojama viena, o elgiamasi kitaip. Tada vaikas išmoksta mėgdžioti apsimetinėjimą, melavimą ir kitus visuomenės smerkiamus veiksmus.

Antras įrašomų programų šaltinis yra tėvų ir artimiausios aplinkos nurodymai ir vertinimai. Deja, dažnai ir net dažniausiai, tėvai, norėdami gero, įrašo programas, kurios ateityje tampa asmeninių problemų šaltinių, pasireiškia neurozėmis, diskomfortu, neveiksnumu. Kaip sakoma, „gerais norais kelias į pragarą grįstas ….“

Pvz., vaikui įrašoma programa nuostatos „daryk gerai, arba iš viso nedaryk!“ pavidalu. Programos destruktyvusis veiksmingumas įtvirtinimas pasikartojančia kritika, asmenybės vertinimu ir sąlygine meile – „ką tu čia pridirbai, nejaugi kas nors taip grindis plauna. Toks paršas man nereikalingas – daryk gerai arba iš viso nesiimk daryti to, ko nesugebi!“ Rezultatas akivaizdus ir fatališkas: vaikas, siekdamas tėvų meilės, imasi daryti tik tuos dalykus, kuriuos sugeba. Kadangi pastangos daromos ne dėl savęs, o dėl tėvų, egzistencinė prasmė tai veda į aklavietę – savo tikslų neturėjimas ir tėvų ar jų autoriteto praradimas sąlygoja gilią asmeninę krizę. Žmogus gali tapti neiniciatyvus, nes bijo imtis dalykų, kurie negarantuoja puikių rezultatų; taip pat per daug dėmesio ir laiko skiria antraeiliams dalykams, nes siekia atlikti viską tobulai ir taip pražiopso žymiai svarbesnius dalykus. Suaugęs, tikėtina, jis bus kruopštus į procedūrų atlikimą orientuotas darbuotojas, siekiantis vadovo pripažinimo, tačiau dėl perfekcionizmo ir baimės rizikuoti žymesnės karjeros padaryti nesugebės. O kadangi gyvenime pasitaiko įvairių situacijų, o vadovas, vietoj psichologinių paglostymų, išsako kritiką ir nepasitenkinimą, žmogus gyvena padidinto streso, diskomforto zonoje. Pagal E. Berne, žmogui tokiu būdu susiformavo scenarijus ir jis gyvena scenarijuje – situacijos nuolat pasikartos, bus analogiškos, kol žmogus neišeis iš scenarijaus.

Taigi per pirmuosius penkerius metus susiformuoja mažojo žmogaus vidinio pasaulio pagrindai – vertybės, nuostatos, principai, ritualai, moraliniai imperatyviai. Deja, tai praktiškai yra perimta „copy – paste“ principu ir gyvenimo eigoje reikalauja revizijos – kad gyventume savo, o ne kitų primestą gyvenimą, principai turi būti priimami arba jų atsisakoma. Tiesa, tai ne taip jau lengvai padaroma.

Nekalbėsiu apie asocialių šeimų įtaką vaiko socializacijai – apie tai yra daug rašyta. Pabandysiu paanalizuoti situacijas, kai „gerais norais kelias į pragarą grįstas“.

Be aprašytos destrukcijos „daryk gerai arba iš viso nedaryk“ dažna programa būna „pirma rūpinkis kitais, o paskui savimi“. Prie nieko gero tai neveda – vietoj lūkesčių, kad ir aš kažkada sulauksiu pagalbos, kaip tik atsiranda piktnaudžiaujančių, kurie išnaudos be jokios sąžinės graužaties.

Chroniška visuomenės liga yra viską lyginti ir vertinti. Vaikai irgi yra lyginami su kitais ir vertinami. „Onutė visuomet padeda mamai, kokia ji gera, o tavęs nuolat prašyti reikia“, „Aš tavo amžiuje jau skaičiau Grafą Montekristą“ – tokie ir panašūs motyvaciniai pokalbiai veda prie to, kad žmogus savaime nesijaučia geras, vertingas. Kad jaustųsi gerai, ji turi būti tokia pat kaip Onutė, jis – kaip aš, arba dar geresnis. Kadangi tai yra nuolatinis sekimas kitais
ir pasiekimus sąlygoja kitų pasiekimai, žmogus gyvena nuolatinio diskomforto zonoje. Kaip nuolatiniai palydovai yra pavydo kančios, jei kitiems labiau pasiseka ir pažeminta savivertė savo nesėkmės atveju.

Koks yra auklėjimo tikslas? Jeigu šį klausimą užduotume tėvams, tai dažnas atsakymas būtų „kad taptų geru žmogumi“, tai yra, kad taptų sociumui priimtinu žmogumi – tokiu adaptuotu nariu, kurio elgesys neišsišoktų iš priimtinų rėmų. Reiškia, jis gyvens sociumo, o ne savo gyvenimą. Tokiu atveju vaikas nekels galvos skausmo tėvams, jo elgesys bus prognozuojamas, o senatvėje, tikėtina, jis pasirūpins tėvais.

Problematiška yra tai, kad tėvai dažnai vaikui primeta savo gyvenimo tikslus – savo nerealizuotas svajones, savo įsivaizdavimus apie būsimą atžalos profesiją arba šeimos tradicijų tęsimą. Deja, prie nieko gero tai neveda – maištaujantis vaikas tyčia elgsis priešingai, o prisitaikęs dezorientuotas vaikas stengsis vykdyti tėvų programas, gyvendamas neigiamų emocijų zonoje taip ir nepasiekęs profesionalumo viršūnės.

Koks gi turėtų būti auklėjimo tikslas? Man asmeniškai labai patraukli yra Tomo Girdzijausko seminare išgirsta mintis, kad tėvai turėtų išmokyti ir išauklėti savo vaikus mokėti auklėti save pačius. Kadangi vaikas yra tarsi beždžionė, kuri pirmiausiai mokosi mėgžiodamas, tai visų pirma tėvai turi būti elgesio pavyzdys ir pirmiausia rūpintis savo asmeniniu, o ne vaikų auklėjimu. Auklėjime yra vieta besąlyginei meilei, palaikymui, skatinimui ir turi būti vengiama
kritikos, vertinimų, lyginimų, grasinimų.

Antra dalis >>

Psichologas Juris Belte | mba-baltic.com
Tel.: 869836364, el. p. juris@mba-baltic.com

Iliustracija: unsplash.com

Dalintis: