Aš turiu 91 metų močiutę

6

mociuteKlausimas:

Laba diena,
aš turiu 91 metų močiūtę. Problema yra tame, kad ji neina nei pas vieną iš dviejų dukrų gyventi. Net peržiemojimui neina..
Kai prieš 9 metus mirė diedukas, tada močiūtė buvo sakius, kad kai pajaus, jog nebepajėgia susidorot su buitimi, tada eis pas kurią dukterį gyventi. Žinoma, savo šituos žodžius ji užmiršo, bet ir nekeista.. Gal jau kokie 3 metai, kai tiek mama, tiek teta kviečia pas save žiemoti, bet močiūtė arba atsisako ir bando įtikinti, kad viską ji pati pasidaro, arba apsimeta negirdinčia ir pradeda kažką pasakot ar klausinėt apie mūsų gyvenimus, arba pradeda verkti. O kartais visi trys variantai paeiliui. Močiūtė labai prisirišusi prie savo namelio, nes prieš ~50metų pati jį pastatė (diedukas dar nebuvo iš tremties sugrįžęs). Jeigu dabar kas nors pasakytų, kad šiais laikais moteriai sunku namą pastatyti ir kad statybininkams tik sukelia šypsnį, tai palyginus su anais laikais – čia tik „žiedeliai”.. Bet aš jau truputį nuklydau..
Žodžiu, mano močiutė yra silpstančios sveikatos, bet dar juda, kruta, nors ir po kambarį su lazda vaikšto, ir laiptais keturiomis lipa.. Neramumą kelia tai, kad neprisimena, ką dabar sakė ar veikė, bet už tai prisimena 4 metais jaunesnės sesers atėjimo į šį pasaulį dieną (iki menkiausių smulkmenų). Nebepažįsta žmonių, t.y. pažįsta tik dukteris, žentus, anūkus ir artimiausius kaimynus, o su anūkų antrosiomis pusėmis – kaip kada.
Kiek toli pažengusi senatvinė demencija – sunku pasakyti, bet močiutė – dar gan gudri senučiukė, todėl nesinori nuvažiuoti ir piktuoju ją pasiimti. Beje, su jos kategorišku užsispyrimu nelabai pakovosi, nes jei ji sako kad juoda, tai ir po pusdienio kalbų ar įrodinėjimų ji nė nesuabejos, kad gal ten vis dėlto pilka.
P.S. Prašau konkretaus, aiškaus ir konstruktyvaus atsakymo.
Pagarbiai,
Ugnė

Atsakymas:

Labas, Ugne. Ačiū Jums už laišką, kurio tema bene pirmą kartą iškilo psichika.eu portale. Kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau susiduriame su senais žmonėmis, jų gyvenimo ir psichikos savitumu, todėl Jūsų keliamą problemą manau esant labai savalaike ir prasminga. Kad atsakymas, kurį dabar rašau, būtų aiškesnis ir labiau suprantamas, jį paremsiu ne tik psichologijos mokslo žiniomis, bet ir asmenine patirtimi bendraujant su amžiną atilsį 101 metų žmonos močiūte. Nepaisant amžiaus skirtumo, ji keletui metų buvo tapusi geriausia mano drauge ir bendraminte.

Visų pirma noriu pasakyti, kad suprantu Jūsų susirūpinimą. Kartais mums, stipriems ir sveikiems žmonėms, net sunku įsivaizduoti, kaip gi tie senoliai – vos paeinantys, prastai matantys, vis dažniau kažką pamirštantys – aplamai sugeba savimi pasirūpinti. Šį rūpestį įžvelgiu ir Jūsų laiške – močiūtė silpsta, jos fizinės ir psichinės jėgos mažėja. Todėl natūraliai kyla baimė, kad jai ko nors neatsitiktų, pvz., kad nesusižeistų, parkritusi neužsigautų ir pan.

Ši baimė susijusi su viena didžiausių mūsų klaidų: mes manome, kad seni žmonės yra pernelyg silpni ir bejėgiai savimi tinkamai pasirūpinti. Todėl kyla noras palengvinti jiems naštą. Dažniausiai šis noras realizuojamas klaidingu sprendimu sugriauti jų gyvenimą, perkeliant juos į savo ar valdiškus namus, atplėšiant nuo įprasto, tegul ir paprasto, ar, mūsų akimis žiūrint, prasto gyvenimo.

Realybė yra kiek kitokia. Pagrindinis, netgi, sakyčiau, esminis senų žmonių siekis yra išsaugoti savo orumą. Tam siekiui įgyvendinti jie daro viską: išmoksta pritaikyti buitį prie savo silpnėjančių jėgų, racionalizuoja daugelį darbų, priima protingus ir savarankiškus sprendimus ir puikiai susitvarko su kylančiais sunkumais.

Štai ir Jūs rašote, kad močiūtė po namus vaikšto pasiremdama lazdele, o į antrą aukštą lipa keturiomis. Tai ir yra prisitaikymas. Seniems žmonėms dėl organinių pakitimų dažnai svaigsta galva. Dėl to jie bijo parkristi – ne todėl, kad užsigaus, bet todėl, kad dėl menkų fizinių jėgų jiems po kritimo sunku atsikelti. Kad to išvengtų, naudojamos parankinės priemonės: lazda, įvairios atramos, neslidžios dangos. Mūsų močiūtė turėjo keletą lazdų: kasdieninę ir šventinę, kurią naudojo sekmadieniais arba kai ateidavo svečių. O virtuvėje buvo pasitiesusi išvirkščią kilimėlį: jo šiurkštus paviršius neleido paslysti, kai gaminosi pietus. Labai dažnai ant stalo ir spintelių seni žmonės susideda visus jiems reikalingus daiktus, pvz., akinius, vaistus, cukrų, puodelį, žibintuvėlį ir t.t. Mums tokia tvarka atrodo kaip betvarkė. Jiems – didelis patogumas, nes nereikia kilnoti rankų, kai norima kažką paimti iš viršutinių lentynų.

Kitas senų žmonių orumo išsaugojimo būdas – maksimalus savarankiškumo išsaugojimas. Ne tik judėjimo, bet ir sprendimų priėmimo. Būtent todėl Jūsų močiūtė visais įmanomais būdais stengiasi išvengti kalbos apie persikėlimą pas Jūsų mamą ar tetą. Nes ten ji bus globotinė. Gi savo namuose – ji šeimininkė. Ir jeigu ji viena pati sugebėjo pasistatyti namą, tai patikėkit, sugebės jame ir gyventi. Galbūt kitaip, galbūt ne taip, kaip Jūs įsivaizduojate, bet sugebės. Mūsiškė iki gyvenimo galo gyveno viena 2 kambarių bute ir nė kalbos nebuvo, kad galėtų persikelti kitur. Todėl reikėtų kalbėti ne apie tai, kaip ją pervežti į kitus namus (tyrimai rodo, kad pakeitus gyvenamąją vietą, daugiau kaip 50 proc. senų žmonių paaštrėja lėtinės ligos, o 30 proc. miršta per pirmas 6 savaites), o kaip Jūs visi galėtumėte jai padėti gyventi savarankiškai. Galbūt užtektų, jei kartą ar porą kartų per savaitę nupirktumėte maisto, išskalbtumėt patalynę ir nudirbtumėte didžiuosius tvarkos darbus? Šiuo atveju vertėtų nepamiršti, jog nevalia sugriauti nusistovėjusios tvarkos: perstumti baldų, perdėlioti rakandų ir pan. Reikėtų atsiklausti močiūtės, kokių produktų jai reikia – seni žmonės ne tik maitinasi šiek tiek kitaip, bet ir naudoja tik tam tikrus produktus (pvz., tam tikros rūšies duoną, tam tikro gamintojo pieną). Prasminga atsiklausti ir tokių dalykų, kaip: kurią paklodę užtiesti, kurį rankšluostį pakabinti, kuria mazgote valyti dulkes ir pan. Tai suteiks galimybę močiūtei ir toliau jaustis savarankiškai, sprendžiančiai ir oriai.

Visada išlieka senų žmonių vienišumo problema. Jie patys ją sprendžia nukreipdami savo psichinę energiją į praeitį: vėl ir vėl prisimindami buvusius įvykius, apmąstydami juos, jų prasmę ir tikslingumą. Tokiu būdu sprendžiama ir kita – trumposios atminties prastėjimo problema. Todėl Jūsų močiūtei kartais būna sunku prisiminti anūkų sutuoktinių vardus, bet ji puikiai prisimena senus įvykius. Tai ne demencija ir ne marazmas – tiesiog tokia jos psichinė realybė. Nepykit ir neįsižeiskit dėl jos užmaršumo. Verčiau po visų darbų prisėskit, išsivirkit arbatos ir pasikalbėkit. Juk kiek įdomių įvykių atsitiko jos gyvenime per tuos daugiau kaip 90 metų. Mūsų močiūtė vieną sekmadienį, begeriant kavą (būdama beveik šimtametė, leisdavo sau 1 puodelį balintos kavos sekmadienio rytais), apstulbino mane, pareiškusi: ar esu pasakojusi, kad prieš paskutinį karą mačiau gyvą Hitlerį Klaipėdoje? Pasikalbėkit su savo močiūte apie politiką, meilę, teisingumą, paklauskit, kaip jai sekėsi pirmajame jos šokių vakare, kokie kavalieriai ją šokdino. Pasikalbėkit apie drabužius ir jos jaunystės madas, apie maisto gaminimą, apie tremtį, apie skausmą, apie žmones ir santykius. Apie viską… Kol dar galit.

Kartais Jums gali kilti pyktis. Kad močiūtė užsispyrusi. Kad neklauso Jūsų patarimų. Kad elgiasi ne taip, kaip Jums atrodo geriausiai ir logiškiausiai. Kad turit aukoti savo laiką važinėdami pas ją, užuot patogiai globoję ją savo namuose. Kad neprisimena, ką Jūs tik ką pasakėte ir t.t. Tas pyktis natūralus, nereikia jo išsigąsti. Seno žmogaus globa yra varginanti ir kartais mums gali pritrūkti kantrybės ar supratimo. Tačiau viską atperka santykių nuoširdumas ir iš senų žmonių akių sklindanti šiluma.

Jūsų laiške ne tik susirūpinimas. Jame perskaičiau ir begalinę meilę bei pasididžiavimą savo močiūte. Todėl tikiu – Jūs padarysite viską, kad močiūtė būtų laiminga. Perduokit jai mano šilčiausius linkėjimus.

Psichologas
Arūnas Norkus

Dalintis:

6 COMMENTS

  1. Zodis “aplamai” yra nevartotinas. Vietoj jo reikėtu vartoti zodi “apskritai”

  2. Demecija nėra šeip sau senatvinė, jeigu ji pažengusi reikia rimtai pagalvoti. Pati dirbu su dementais senelių namuose ir nei vienas iš jų negali savim normaliai pasirūpinti. Žiemos aplamai pavojingos, kartais pabudęs senukas gali išeiti į lauką ir ieškoti savo “namų” arba vaikų, kurie kaip jie galvoja yra dar visai mažiukai, taip, kad ne juokai. Žinau, kad Lietuvoje senelių namai nėra labai pažengę arba bent jau negirdėjau daug apie juos, bet kad ir koks prisitaikęs žmogus būna, reikia labai atsargiai į tai žiūrėti :)

  3. Nemanau, kad 91 metų senutė gali savimi pilnai pasirūpinti. Aišku, labai priklauso nuo asmenybės ir sveikatos. Mano močiutė 86 ir nors atrodo ne taip ir serganti, sako, jog nebegali nieko pagaminti, vaistų prisigeria begalybę, nes nepamena ar jau gėrė, pastoviai reikalauja dėmesio ir pasakoja tą pačią istoriją 15 kartų. Nieko nenori, net praustis ir vis prisimena save jauną ir lyg pavydžiai sako, jog va tu tai jauna, kad aš tokia būčiau arba va tau tai nieko nutikt negali, tu juk jauna. Gazdina tokie pasakymai, o vieną ją palikti gana nejauku.

Comments are closed.