Aš visiškai neturiu draugų ir niekada jų neturėjau

2.4 (5)

Iliustracija: Anthony Tran / Unsplash

Turbūt tokių žmonių, kaip aš, yra labai labai mažai – aš visiškai neturiu draugų ir niekada jų neturėjau. Taip viskas klostosi jau nuo mokyklos laikų – žmonės, su kuriais sėdėjau viename suole, taip ir likdavo bendrasuoliais, po pamokų neturėjo jokio noro bendraut ar kažkur kartu nueiti, galvojau, gal tiesiog tokie žmonės pasitaikė.

Kiti bendraklasiai taip pat mane ignoravo, gali būti dėl to, kad puikiai mokiausi, todėl man tie žmonės pavydėjo. Kadangi mokykloje nesisekė susirasti draugų, lankiau įvairius būrelius, tikėdamasi, kad ten situacija pasikeis, bet viskas pasibaigdavo taip pat. Jei ir pradėdavo bendraut, galiausiai viskas baigdavosi tuo, kad mane ignoruodavo ir susidraugaudavo su kitais.

Ne kartą buvo ir man visiškai nesuvokiamų atvejų, kai atėjus į naują būrelį nepažįstamos merginos vietoj pasisveikinimo pasityčiodavo iš manęs. Šiuo metu esu studentė. Tikėjausi, kad universitete viskas pasikeis, kad galbūt čia susirasiu bent vieną draugę ar draugą. Nors esu intravertė, bet jau pati nelaukdama, kol kas nors mane užkalbins, pirma prieidavau prie kitų ir užkalbindavau juos.

Deja, viskas susiklostė taip pat, kaip ir visur. Niekas nepanoro su manimi draugaut. Tai iš tiesų skaudina, kai po vasaros bendrakursiai dalinasi įspūdžiais, o tu neturi kam ir pasipasakot, kai kokius nors grupinius projektus ar darbą poromis reikia atlikti, o tu neturi poros arba žmonės nenori būti su tavim kartu grupėje, nors esi atsakingas ir darbštus.

Tokioje situacijoje aš kaltinu save, galvoju, kad kažkas su manim negerai, kad nemoku bendraut, o dar ir konformizmas su stigmatizacija turi įtakos tam, kad esu viena, bet ir uždarao, ramesnio būdo žmonės taip pat turi bent vieną draugą…

Prie visko aš stengiuosi prisitaikyti ir nekreipti dėmesio, bet kažkodėl dabar ši problema pradėjo skaudint, nes labai norėčiau turėti bent vieną žmogų, su kuriuo būtų galima kur nors nueiti, kuris tiesiog paklaustų, kaip sekasi, tačiau neįsivaizduoju, kur ir kaip man rasti tokių žmonių. Nors, pvz., mamą ir būtų galima vadinti geriausia drauge, bet norisi turėti ir draugę mano amžiaus. Galbūt turite patarimų, ką man tokioje situacijoje daryti ir kaip aš galėčiau rasti draugų?

Rūta (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Lora Šapailienė

Miela Rūta, man liūdna skaityti jūsų žodžius apie vienatvę, patiriamą tarp bendraamžių, neramina jūsų bandymai dėl to kaltinti save, ieškoti, kas su jumis negerai, bet jūs jau kalbate apie savo sunkumus, kreipiatės pagalbos – tai džiugina ir stiprina mano norą pabūti kartu jūsų sunkumuose, plačiau ir giliau juos patyrinėti.

Kalbate, kad jums trūksta mokėjimo bendrauti, todėl pradėsiu nuo apibendrintų teiginių apie bendravimą. Bendravimo įgūdžių visuma dažnai vadinama socialine komptencija, taigi, iš ko susideda socialinė kompetencija? Anot Cristophe Andre (kn. „Netobuli, laisvi ir laimingi“), tai gebėjimas užimti savo, o ne visą vietą… Jis teigia, kad sociainę kompetenciją sudaro dvi dalys: ekspresyvioji ir receptyvioji.

• Pirmoji – tai savęs įtvirtinimas, reiškiantis, kad ne visada lauksime, kol kiti mums paliks vietos (būdinga žemos savivertės žmonėms), tačiau nesieksime užimti visos įmanomos vietos (būdinga aukštos savivertės žmonėms). Gebėjimas susikurti savo vietą tarp kitų neateina savaime, be to, jį trikdo tiek psichologiniai veiksniai – tokie, kaip savivertės sutrikimai, tiek emociniai, pavyzdžiui, baimė. „Kai jauti neturintis nieko, dėl ko kitas galėtų tave gerbti, nedaug trūksta, kad imtum jo nekęsti“ (Vauvenargues).
• Antroji – tai aktyvus klausymas. Kito žmogaus klausymas yra aktyvus procesas – klausydami turime skatinti pokalbį, patikslinti ar papildyti, emociškai prisiderinti prie pašnekovo. Tai gana subtilus, todėl nelengvas veiksmas, kurį gali trikdyti nuovargis, sąstingis (neįsiterpdami dažnai apsnūstame), abejonės (užuot klausęsi, stengiamės gerai pasirodyti) ir pan. Klausytis yra naudinga savivertei – gauname išorinės informacijos, palaikome ryšį, perkeliame dėmesio centrą nuo savęs į kitą žmogų. Klausymas skatina ir kito žmogaus priėmimą, nepamirštant, kad klausytis – nereiškia pritarti. Galima klausytis ir nepritarti, tiesiog stengiantis išklausyti.

Daugeliui žmonių nelengva atskeisti asmeninę informaciją ar išsakyti savo nuomonę ir ne todėl, kad neturi, ką apie save pasakyti ar savo nuomonės. Jie mano, kad tai neįdomu kitiems žmonėms, nes visa, ką jie sako, yra blanku, tarsi be skonio. Tuomet verta prisiminti, kad apie mūsų žodžių tinkamamumą ar įdomumą sprendžia ir pašnekovai, o ne tik mes patys – dažnai patys sau esame patys griežčiausi teisėjai. Taigi verčiau leisti kitiems vertinti, kiek tai, ką sakome, yra įdomu ar neįdomu. Bendraujant naudinga laikytis penkių rekomendacijų:

• Įsijausti ir pačiam stengtis bendrauti (pasakoti, išsakyti savo nuomonę, reikšti jausmus),
• Nedvejojant užduoti aptariamos temos klausimų pašnekovams,
• Nebijoti tylos: kurį laiką patylėti prieš tęsiant pokalbį,
• Iš tiesų įsitarukti į bendravimą, o ne vien stebėti save ir kitų reakcijas,
• Prisiminti, kad tiesiog bendraujama, o ne laikomas egzaminas.

Grįžtant prie jūsų, Rūta, noriu padrąsinti – vienokius ar kitokius bendravimo įgūdžius turime mes visi. To pakanka, kad jūs ir toliau atkakliai bei ryžtingai siektumėte santykių su kitais žmonėmis, jums – jaunai merginai, nuskambės kiek neįprastai, bet bendrauti mes mokomės visą gyvenimą. Net specialistai, bendravimo įgūdžių mokytojai, patiria tam tikrų sunkumų bendraudami, tik tai jų nesustabdo, neišgąsdina, nes sunkumai – natūrali santykių su kitais žmonėmis dalis. Chiara Gamberale romane „Dešimt minučių“ apie savo bendravimo patirtį rašo: „Galvoju, kad išsiskyrimas – nebūtinai kokios nors istorijos pabaiga. Netgi atvirkščiai – jis suteikia jai galimybę trukti amžinai. Galvoju apie tai, ką išgyvenau, ką išgyvensiu, ką dabar išgyvenu. Nes nuolat save prastindami tikimės apsisaugoti, o iš tikrųjų tik pasimetame, ir egzistuoja tik vienas dalykas, kuris nesitaiko prie mūsų poreikių. Tas dalykas yra laikas. Jei mes laimingi, jo labai mažai. Jei puolę į neviltį, be galo daug. Kad ir kaip būtų, mes jo turime“.

Trumpam sugrįšiu prie jūsų išgyvenamo vienatvės jausmo. Psichologai pastebi, kad ne tik tikra, bet ir juntama vienatvė turi įtakos mūsų sveikatai: pojūtis, kad esi vienišas, yra ne tik psichikos, bet ir vidaus organų sutrikimų šaltinis. Įdomiausia tai, kad žmonių, kenčiančių vienatvę, socialinių ryšių kiekis dažnai būna toks pat kaip ir tų, kurie ja nesiskundžia. Taigi vienatvės pojūtis labiau susijęs su bendravimo kokybe, jo teikiamu pasitenkinimu ar psichologiniu nusiteikimu – jei save suvoksi kaip kitokią ir nesuprastą, bus sunkiau bendrauti ir gauti iš to malonumą ar džiaugsmą. Christophe Andrė mano, kad vienintelė tikra vienatvė – ta, kurią mes patys pasirenkam, o ne ta, kurią kenčiam. Yra žmonių, kurie mėgsta būti vieni, bet mėgsta ir kitų žmonių draugiją. Tiesiog jiems šiek tiek labiau patinka pirmoji būsena. Jei vienatvė yra sąmoningai pasirinkta ir mėgstama, tada įmanoma ją švęsti, kaip darė Malraux: „Yra tokia vienatvė, kai vienišius – apleistas žmogus, bet yra ir kitokia, kai jis vienas tik todėl, kad kiti pas jį dar neatėjo“. Kita vertus, vienatvė gali būti tik pauzė tarp dviejų bendravimų, savotiškass perėjimas. Dažnai naudingas, kartais privalomas. Perėjimas, o ne likimas.

Rūta, linkiu drąsos ir neblėstančio entuziastingo žingeidumo keliaujant po savęs ir santykių su kitais pažinimo pasaulį…

Lora Šapailienė | lora.sapaile@gmail.com,
medicinos psichologė, psichoterapeutė