Daugumai mūsų yra tekę girdėti begalę svarstymų apie tai, kas yra gera gyvenimo kokybė, iš ko ji susideda ir kokia jos įtaka žmogui. Tikriausiai didžioji dalis sutiks, kad mąstant apie gyvenimo kokybę, pirmiausiai į galvą ateina du dalykai, kurie yra nekintantys laike: tai laimė ir prasmė.

Išoriniame lygmenyje, atrodytų, kad tai labai paprasti, lengvai suprantami ir nesunkiai pasiekiami dalykai. Tačiau bandant aprėpti šią problemą retrospektyviai, nesunku pastebėti, kad dar senovės išminčius, Aristotelis, savo svarstymuose apie laimę ir prasmę nebuvo pačiame tiesiausiame ir lengviausiame kelyje. Skaitant jo darbus, dažnai tenka pastebėti, kad nemaža dalis skyrių užbaigiama sakiniu „tai šiam kartui tiek“. Ir visgi, vienas didžiausių visų laikų mąstytojų po ilgų apmąstymų apie tai kas yra laimė postuluoja, kad laimės pojūtis, plačiąja prasme, yra viena didžiausių gėrybių, kurias žmogus gali patirti.

Tačiau laimę jis aiškino, ne kaip tam tikrą malonumą, dažnai žmonių tapatinamą su hedonija, bet kaip tam tikrą kombinaciją susidedančią iš malonumo ir išmintingumo. Jo darbuose perspėjama, kad tokia laimė nėra lengvai pasiekiama, atvirkščiai, ji reikalauja laiko bei sėkmės, jau nekabant apie tam tikrus emocinius ir kognityvinius gebėjimus, kurių dėka asmuo gali laviruoti tarp malonumo ir dorybingumo (Flanagan, 1991).

Nors šios mintys buvo išsakytos prieš kelis tūkstančius metų, šiai dienai jos nėra svetimos, vis dar atliekami moksliniai tyrinėjamai siekiantys patvirtinti, atmesti, labiau pagrįsti tam tikrus laimės ir prasmingo gyvenimo aspektus.

Siekiant susikalbėti kaip galima geriau, visų pirma svarbu susitarti dėl vienodo to paties reiškinio, nagrinėjamo kaip laimės pojūčio, įvardinimo. Kaip nurodo monografijos „Lietuvos gyventojų psichologinė gerovė ir jos veiksniai“ autoriai, geriausia yra naudotis psichologinės gerovės samprata, kaip sinonimu, subjektyviai gerovei, laimei ar laimingumui įvardinti (Bagdonas, Kairys, 2013). Taip pat, tų pačių autorių pabrėžiama, kad, siekiant išvengti esamų panašumų semantiniame lauke bei apibendrinant įvairių faktorių ir lygiagrečiosios analizės reikšmes, psichologinę gerovę įmanu apibendrinti keliais reiškiniais:

  • psichologinė gerovė apima tas sritis, kurios svarbios asmeniui, o ne išoriniam stebėtojui;
  • apima tiek hedoninius tiek eudaimoninius aspektus;
  • yra daugiamatis reiškinys, aprėpiantis požiūrį į save ir daugelį savo gyvenimo aspektų.

Apibendrinant galima sakyti, kad psichologinė gerovė – tai asmens pasitenkinimas savimi ir įvairiomis gyvenimo sritimis.

Iš galimų gyvenimo sričių, turinčių įtakos asmens psichologinei gerovei, siekiama susipažinti bei suprasti pakankamai siaurą, bet iki šiol Lietuvos mastu negausiai nenagrinėtą sritį – asmeninio augimo ir psichologinės gerovės sąsajas.

Siekiant apsibrėžti, kas yra asmeninis augimas, neišvengiamai teks paliesti eudaimonines teorijas nagrinėjančias psichologinę gerovę iš humanistinių perspektyvų: A. Maslow darbai (1968), Deci ir Ryan (1985) – savęs determinacijos teorija, Allport (1961), Rogers (1962) teorijos, kurios vienaip ar kitaip akcentuoja žmogaus potencijų aktualizavimą, stiprybių identifikavimą, jų vystymą ir gyvenimą pagal jas.

Maslow darbuose didelis dėmesys skiriamas savęs aktualizavimui, augimui, poreikiams pagal hierarchiją, kur skiriami du motyvai: vienas apibrėžiamas labiau kaip saugumo, kitas augimo. Augimo motyvai skatina žmogų tobulėti, tyrinėti, siekti iššūkių, mokytis ir didinti savęs realizavimo potencialą. Tuo tarpu saugumo motyvacija siekia užtikrinti pastovumą, nekintamumą tam, kad patogi ir rami savijauta būtų pasiekta kaip galima greičiau.

Abu motyvai yra svarbūs. Tačiau augimo motyvai priklauso nuo saugumo poreikių patenkinimo: savęs vertės jausmo, priklausymo tam tikrai grupei, psichologinių poreikių, fizinio saugumo patenkinimo. Kai šie poreikiai yra patenkinti, žmogus paprastai kreipia save augimo ir tobulėjimo linkme.

Labai panašiai postuluoja savęs determinacijos teorija (angl. self-determination theory), nurodydama augimo motyvų priklausomybę nuo trijų psichologinių poreikių: autonomijos, kompetencijos ir susietumo (angl. relatedness). Kuomet šie poreikiai patenkinami, asmuo tampa labiau motyvuotu, jis tarsi nukreipiamas veikti labiau iš vidinių paskatų, nei kad išorinių (Bagdonas, Kairys, 2013).

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad asmeninis augimas tai tikslų ir vertybių sistema, kuri suteikia ir/ar padeda nustatyti gyvenimui kryptį, prasmę.

Kaip atspirties taškus imant aukščiau minėtas eudaimonines teorijas, analizuojant augimo vaidmenį psichologinei gerovei, pagrindinis dėmesys būtų skiriamas dviem kryptimi: kur vienas aspektas apima gebėjimą atspindėti savo vidinę patirtį (angl. reflective) ir kitas akcentuojantis gebėjimą veikti/įgyvendinti (angl. experiantial). Tai kryptys, kurios įtakoja asmenybės psichosocialinę brandą, išmintį, prasmingumą ir su tuo susijusią psichologinę gerovę. Šis psichologinės gerovės modelis pasiūlytas J. J. Bauer išryškina augimo tikslus remiantis eudaimoninės gerovės samprata, kuri peržengia įprastus malonumo ir prasmės rėmus, labiau akcentuojant aukštesnes psichosocialinės integracijos savybes, matuojamą kaip asmenybės vystymąsi.

Asmeninis augimas yra plačiai pageidaujama asmeninė savybė ne tik Lietuvos, bet ir pasauliniu mastu, nepriklausomai nuo šalies kultūros ar politinės padėties (Bauer and Wayment 2008; Kashdan et al. 2008; Nussbaum 2011). Deja, ši asmeninio augimo sritis bei jo sąsajos su psichologine gerove yra sulaukusios nepakankamo dėmesio ir nepelnytai neįvertinta mokslinė kryptis (Bauer, Park, Montoya, Wayment, 2015). Kaip teigia Bauer ir kt. (2015), 2013 metų duomenimis PsyINFO duomenų bazės rezultatai rodo, kad tik kiek daugiau nei dvi dešimtys peržiūrų buvo atliktos naudojant augimo (angl. growth motivation) užklausą. Taigi, tolimesni moksliniai tyrimai, analizuojantys augimo tikslus, kaip psichosocialinės brandos bei psichologinės gerovės sąsajas, yra itin aktualūs.

Moksliniai tyrimai Academic Search Complete (EBSCO) duomenų bazėje, nagrinėjantys augimo ir psichologinės gerovės sąsajas pateikia įvairiapusius duomenis nagrinėjančius tiek asmenybės savybių įtaką, tiek pačių augimo tikslų kryptingumą. Bauer, Adams (2010) tyrimo duomenys nurodo, kad augimo tikslai turėjo didesnės įtakos asmenybės brandai ir psichologinei gerovei nei didžiojo penketo asmenybės bruožai (išskyrus sąmoningumą). Kiti autoriai papildo išsakytą mintį ir nurodo, kad tokios asmens savybės kaip išmintis, dorybingumas, prasmingumo suvokimas ir jo įgyvendinimas – bruožai apibūdinantys psichosocialinę brandą ir teigiamai koreliuojantys su psichologine gerove ilgalaikėje perspektyvoje (Bauer, Park, Montoya, Wayment, 2015). Bauer, McAdams, & Sakaeda (2005) pabrėžia, kad augimo motyvus galima apibūdinti kaip įžvalgius (pvz. „Aš supratau ką turiu daryti su savo gyvenimu“), išmoktos pamokos (pvz: Aš supratau, kaip padaryti mūsų santykius geresniais“) ar turinčius įtakos asmenybės raidai (pvz. „Aš užaugau. Dabar mes pasitikime vienas kitu labiau“) – atspindi posūkius asmens gyvenime, kurie skatina brandą. Tačiau augimo motyvai reprezentuojantys malonumą (pvz. „Tai buvo pats nuostabiausias dalykas mano gyvenime“), gyvenimo pamokas (pvz. „Tikiuosi, kad tai daugiau niekada nepasikartos“) ar skausmingą patyrimą (pvz. „Viskas pasikeitė. Aš tapau kitu žmogumi“) reprezentuoja arba siekį išsaugoti situaciją, arba saugumo siekį – tai motyvai neskatinantys brandos, bet labiau sietini su saugumo išsaugojimu/palaikymu. Panašiai tvirtino ir A. Maslow (1968), kad įvykiai asmenį pastūmėja arba saugumo arba augimo link. Minėtame tyrime (žiūrėti ten pat) tyrėjai svarbų akcentą deda dviem skirtingomis kryptimis: viena vertus pabrėžiamas kokybinių savybių augimas t.y. galėjimas atspindėti save, savo vidinius patyrimus ir išmintį; kita vertus pabrėžiamas ir asmens gebėjimas įgyvendinti prasmingas veiklas, tiek patirti abipusiu ryšiu pagrįstus santykius. Kitaip tariant, psichologinė gerovė atspindi dvi priešingas, bet viena kitai neprieštaraujančias gyvenimo puses (Bauer, McAdams, & Sakaeda, 2005), kur psichologinė gerovė susideda ne tik iš integralaus mąstymo apie savo psichosocialinį gyvenimą, bet ir teigiamo apie tai jausmo, kuris kyla įgyvendinant prasmingas veiklas ir patiriant abipusiu ryšiu pagrįstus santykius.

Žemiau pateikta keletą mokslinių studijų analizuojančių augimo motyvų, kaip asmenybės brandos sąsajas su psichologine gerove. Mokslininkai pateikia įvairius rezultatus, kartais duomenys vieni kitiems prieštarauja, kartais papildo ir pagrindžia.

Autoriai Bauer, Park, Montoya, Wayment (2015) nurodo, kad gebėjimas atspindėti savo vidinę patirtį (angl. reflective) įtakoja asmenybės brandą, bet nebūtinai psichologinę gerovę, tuo tarpu gebėjimas veikti/įgyvendinti (angl. experiantial) labiau sietinas su psichologine gerove, bet nebūtinai su asmenybės branda. Kitas tyrimas atliktas Bauer, McAdams, Sakaeda (2005) nurodo, kad augimo tikslų supratimas reikšmingai siejamas su branda ir psichologine gerove. Panašiai kaip ir Bauer, Schwab, McAdams (2011) atlikto tyrimo duomenimis nustatyta, kad asmens gebėjimas atspindėti savo vidinę patirtį, turi įtakos psichologinei gerovei. Bauer, McAdams (2004), daro išvadas, kad tyrimo dalyviai, kurie turėjo augimo tikslus, buvo ne tik labiau brandūs, bet ir jų patiriama psichologinė gerovė turėjo aukštesnius rodiklius. Ankstesni tyrimai taip pat tvirtina, kad tarp asmenybės integralumo ir psichologinės gerovės yra stiprus priežastinis ryšys (Sheldon, Kasser, 1995).

Kuo tai gali būti naudinga? Naudinga ir valstybiniu, politiniu, ekonominiu mastu, nes, deja, mūsų valdžios atstovai vis dar yra labiau linkę akcentuoti piniginius santykius, BVP, santykius su užsienio valstybėmis ir panašiai (Bagdonas, Kairys, 2013). Žinoma, jokiu būdu nesiekiant sumenkinti šių sričių naudos ir svarbos ar kaip nors kitaip varžyti į materializmą nukreiptų vertybių, vis tik atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek ekonomiką, tiek BVP kuria žmogus, ir kuo jis geriau jausis, kuo bus labiau laimingas, tuo daugiau naudos atneš. Todėl tiek valstybė, tiek visuomenė (plačiąją prasme) turi būti suinteresuotos, kad kiekvienas pilietis, kiekvienas visuomenės narys per savo brandą bei individualius, realius bei prasmingai keliamus tikslus galėtų pasiekti psichosocialinę brandą bei psichologinę gerovę.

Jurga Gužauskienė | guzauskiene.lt
Psichologė – psichoterapeutė

Bibliografijos sąrašas
1. A. Bagdonas, A. Kairys, A. Liniauskaitė, V. Pakalniškienė. „Lietuvos gyventojų psichologinė gerovė ir jos veiksniai“. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013.
2. Bauer, J. J., & McAdams, D. P. (2004). Growth Goals, Maturity, and Well-Being. Developmental Psychology, 40(1), 114-127. doi:10.1037/0012-1649.40.1.114
3. Bauer, J. J., & McAdams, D. P. (2010). Eudaimonic Growth: Narrative Growth Goals Predict Increases in Ego Development and Subjective Well-Being 3 Years Later. Developmental Psychology, 46(4), 761-772. doi:10.1037/a0019654.
4. Bauer, J. J., McAdams, D. P., & Sakaeda, A. R. (2005). Interpreting the Good Life: Growth Memories in the Lives of Mature, Happy People. Journal Of Personality & Social Psychology, 88(1), 203-217. doi:10.1037/0022-3514.88.1.203
5. Bauer, J. J., Schwab, J. R., & McAdams, D. P. (2011). Self-Actualizing: Where Ego Development Finally Feels Good?. Humanistic Psychologist, 39(2), 121-136. doi:10.1080/08873267.2011.564978.
6. Bauer, J., Park, S., Montoya, R., & Wayment, H. (2015). Growth Motivation Toward Two Paths of Eudaimonic Self-Development. Journal Of Happiness Studies, 16(1), 185-210. doi:10.1007/s10902-014-9504-9.
7. Flanagan, O. (1991). Varieties of moral personality: Ethics and psychological realism. Cambridge, MA: Harvard University Press.
8. Miles, J., & Banyard, P. (2007). Understanding and using statistics in Psychology. Sage Publications.
9. Sheldon, K. M., & Kasser, T. (1995). Coherence and Congruence: Two Aspects of Personality Integration. Journal Of Personality & Social Psychology, 68(3), 531-543.
10. Sheldon, K. M., & Kasser, T. (2001). Getting Older, Getting Better? Personal Strivings and Psychological Maturity Across the Life Span. Developmental Psychology, 37(4), 491.

loading...