Darbas, asmenybės ugdymas ir bendruomenė

0

shkid

1920 metais Antonui Semionovičiui Makarenkai gubernijos liau­dies švietimo skyriaus vedėjas pasiūlo įkurti koloniją beglobiams vaikams. Jį pasitinka plikos nuniokotos pastatų sienos ir asocialūs nesiprausę beglobiai. Tradicinės teorijos ir metodai neveikia. Tiek pastatus, tiek jaunuolių sielas teks prikelti naujam gyvenimui nežinia kaip, metodais kurių dar nėra, kurie dar tik bus išvesti iš kasdienių užduočių ir problemų.

Suskliaudus tuometinės ideologijos “grožybes”, A. Makarenkos „Pedagoginė poema” tampa nepaprastai įdomiu ir vertingu asmenine patirtimi alsuojančiu pasakojimu, apie gatvėje atsidūrusių vaikų auklėjimą ir individuacijos virsmus. Tai bendruomenės kūrimo eksperimentas, pasitelkiant „savivaldos” idėją, kai vaikai skatinami kurti nuosavas taisykles ir rinkti savo vadų tarybą. To dėka, šiurpinantys skaitytoją urlaganai – iš nepilnamečių nusikaltėlių išauga padoriais žmonėmis ir ryškiomis asmenybėmis.

Toliau pateikiama trečios dalies, 10 skyriaus “Olimpo papėdėje” santrauka bei tam tikra interpretacija, minčių išsklaida, kuri, suprantama, yra individuali ir nebūtinai teisinga.

Darbas

Blaiviai kalbant apie darbą, būtina pripažinti, kad yra daug sunkių, nemalonių, neįdomių darbų, kad daugelis darbų reikalauja didelės kantrybės, įpratimo nugalėti skausmingus, organizmą slegiančius pojūčius; daugelis darbų tik todėl yra galimi, kad žmogus pripratęs kentėti ir išmokęs kantrybės.

Nugalėti darbo sunkumus, jo fizinį nepatrauklumą, žmonės jau seniai išmoko, tačiau šito nugalėjimo motyvavimas ne visada yra toks paprastas dalykas.

Nemalonių darbų pasitaiko visur, kiekvienoje šeimoje, kolektyve, bendruomenėje ar visuomenėje, jų visi vengia, jie yra būtini ir todėl kažkas privalo juos atlikti. Visa kas nemalonu, sunku ar vengtina galima atlikti pasitelkus darbo pasidalijimą, kai deguto dozė atitenka visiems vienodai. Tokio darbo pasiskirstymas vyksta tarsi mechaniškai, pagal planą, kas kažkiek laiko ateina vis kito eilė, kol ratas apsisuka ir vėl kartojasi. Tada niekam nėra primetama nemaloni svetima valia, nėra neteisingumo jausmo, nes tai bendro sutarimo rezultatas, kenčia visi po lygiai, išnyksta ginčai ir darbo stumdymas nuo savęs kitam.

Kai kalbame apie mažai sąmoningą, apie silpną žmogų, turbūt geriausiai veikia asmeninės naudos perspektyva, materialios paskatos, pavyzdžiui, darbo užmokestis. Apskritai, tai labai svarbus dalykas. Gaudamas piniginį atlygį žmogus mokosi savarankiškumo, taupumo, planavimo ir racionalaus gaunamų išteklių paskirstymo, kas gerai atsiliepia savidrausmei, savęs ugdymui ir socializacijai.

Motyvacija arba pastangų mechanika, kitaip sakant, yra gan sudėtingas klausimas, čia savo vietą randa valia, savimeilė, gėda, įtaiga, pamėgdžiojimas, baimė, lenktyniavimas, įsitikinimai, protas, sąmoningumas ir t. t. Patirtis rodo, kad atstumas tarp reikalo svarbos įsisąmoninimo ir tiesioginio raumenų darbo yra gana netrumpas ir kad yra tiesiog būtina tam tikra susiejančių paprastesnių ir apčiuopiamesnių elementų grandinė.

Žmogus negali gyventi pasaulyje, neturėdamas prieš akis nieko džiugaus. Tikrasis individo gyvenimo akstinas yra numanomas artimiausiu metu įvyksiantis džiaugsmas. Motyvavimo technikoje ši džiugios ateities viltis yra vienas iš svarbiausių komponentų.

Pirmas žingsnis – tokį džiaugsmą aptikti, įkūnyti tikrovėje ar tiesiog sukurti, kad žmogui jis būtų realus. Antra, paprastas džiaugsmo formas pamažu keisti sudėtingesnėmis ir reikšmingesnėmis. Čia galime išvesti tam tikrus raidos etapus: nuo primityvaus pasitenkinimo kokiu nors meduoliu iki giliausios pareigos jausmo.

Asmenybės jėga ir grožis

Svarbiausia, ką branginame žmoguje, tai jėga ir grožis. Apie juos sprendžiame pagal tai, kokios vertybės žmoguje dominuoja ir tarnauja jam kaip jo veiklos paskatos. Žmogus, kurio poelgius apsprendžia patys paprasčiausi džiaugsmai, kurį motyvuoja kažkokie paprasti, vienkartiniai dalykai, vienadieniai tikslai, tokie kaip kaip šiandienos pietūs ar vakarienė, yra pats silpniausias.

Jei jis pasitenkina tik savo asmenine ateitimi, nors ir tolima, jis gali atrodyti stiprus, tačiau toks žmogus mums nesukelia asmenybės grožio ir jos tikrojo vertingumo pajautimo. Juo platesnė bendruomenė, kurios perspektyvas žmogus laiko ir savo asmeniniais tikslais, tuo toks žmogus atrodo gražesnis ir didingesnis.

Ugdyti žmogų – vadinasi ugdyti jo ateities kelius, kuriais ateis jo rytojaus džiaugsmas. Šio svarbaus darbo metodikos esmė yra naujų perspektyvų organizavimas, jau turimų perspektyvų išnaudojimas, palaipsniui iškeliant vertingesniąsias. Pradėti galima pirminių poreikių patenkinimu, neįmantriomis pramogomis, pereinant prie bendros smagios veiklos, vėliau, prie bendros smagios veiklos jau su tam tikra nauda, pavyzdžiui, iškyla susijusi su aplinkos tvarkymu. Taip palaipsniui vis kuriant, keliant ir plečiant visos grupės perspektyvas, galima paversti jas įmonės, institucijos, tautos, visuomenės ar visos žmonijos perspektyvomis.

Kiekvienas kolektyvas, šeima ar bendruomenė turi savas tradicijas, istoriją, nuopelnus ir garbę. Atėję nauji nariai tas tradicijas, nuopelnus, garbę, šlovę ar gėdą tarsi paveldi ir dabar jau nuo jų priklauso ar jie tas tradicijas ir garbę išsaugos, ar praras, nuplaus seną gėdą ar uždirbs naujų skolų.

Apibendrinant, galima pasakyti, jog smagiausia, kai sugebama pamatyti, kad vertinga yra tiesiog pati veikla, kai motyvuoja pats darbas, kuris gerai ir sąžiningai atliktas yra individo savivertės, savigarbos, orumo, tad ir saviefektyvumo kėlimo pagrindas. Darbas žmogų puošia ir yra tapsmo brandžia asmenybe pagrindas.

Šaltinis: Antonas Makarenka (1950). Olimpo papėdėjePedagoginė poema. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.  541-554 p.

Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu
Foto: kadras iš filmo “Škido respublika” (1966).

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here