Asocialių vaikų integracija visuomenėje

Asocialus – tai asmuo, kuris savo elgesiu kenkia sau ir aplinkiniams pvz. alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas, vagystės ir kitos nusikalstamos veiklos
Vaikas – asmuo, nesulaukęs 18-likos metų
Integracija – veiksmai, kuriais gyventojams sudaromos sąlygos dalyvauti visuomenės gyvenime
Visuomenė – tai tam tikroje teritorijoje gyvenančių asmenų visuma

Šiandien ypatingai dažnai (pvz. per televizijos laidas, radiją, spaudą ar internetinius straipsnius) girdime, kaip aptarinėjamos vieno ar kito vaiko, amoralaus elgesio pasekmės pvz. keliamos patyčios mokykloje, smurtas prieš lengvai pažeidžiamus asmenis, nepagarbus elgesys mokytojams, galiausiai net administraciniai nusikaltimai, keliantys grėsmę ir visai visuomenei. Tokio elgesio vaikai paprastai atitinka ir sąvokos – asocialus – prototipą.

Dėja dar dažniau aplinkiniai yra linkę tokį individą pasmerkti, suversdami kaltę menkai išugdytoms moralinėms vertybėms (tokioms kaip tolerancija, atsakomybė ir pan.) Asocialaus elgesio vaikas, lyg „išstūmiamas iš didžiulio mechanizmo“, kurio paskirtis – veikti visuomenės labui.

Mano nuomone taip atsitinka todėl, kad tokį vaiką (sąmoningai ar nesąmoningai) aplinkiniai neapgalvotai pasmerkia ir atitinkamai ignoruoja. Tokį visuomenės diskriminavimą patiriantis vaikas, norėdamas vėlgi įsilieti į normalų visuomeninį gyvenimą – pasmerkiamas sunkiai kovai, ne tik prieš aplinkinius, bet pirmiausia, prieš patį save.

Čia reikėtų stabtelėti ir susimąstyti, nes, kad ir kaip kartais norėtūsi eiti pačiu lengviausiu keliu, kaltę „užkraunant“ ant gležnų vaiko pečių, dėl visko kaltinant tik jį, remiantis tuo, jog kiekvienas žmogus yra laisvas ir turi nepriklausomą pasirinkimo laisvę, tenka pripažinti, kad asocialus elgesys slepia kur kas gilesnius pamatus, nei paties vaiko valia, tokius pamatus, kuriuos pirmiausia suformuoja ne kas kitas, o tėvai.

Tokių tėvų elgesį paprastai lydi tarpasmeniniai konfliktai, nesaikingas alkoholio vartojimas, skurdas, skyrybos ar kriminaliniai nusikaltimai. Argi ne šeimoje prasideda jauno, besivystančio žmogaus socializacija, kuri ir vėliau darys didelę įtaką jau suaugusio, tos pačios šeimos vaiko, socializacijai visuomenėje?

Beabejo, kad taip. Taigi, mano nuomone, norint išssiaiškinti asocialaus elgesio priežastis, galiausiai norint padėti sėkmingai integruotis visuomenėje, reikia kur kas giliau pažvelgti į vaiko vidų ir jame glūdinčias asocialios šeimos pasekmes.

Aišku net ir pačiu kilniausiu noru to padaryti neįmanoma, jei vaikas nejaučia tam tikro pasitikėjimo. Baimė, nusivylimas, nepasitikėjimas savimi ir kitais, tai savybės, kurioms suformuoti nereikia daug laiko ir sunkių paskatų.

Besiformuojančiam vaikui pakanka keletą kartų pasijausti atstumtam ar neįvertintam, dažniausiai toks jausmas patiriamas šeimoje, o vėliau ir socialinėje aplinkoje. Alkoholikų tėvų vaikų gyvenimas labai įtemptas, jei alkoholį vartoją tik vienas iš sutuoktinių, kitas nuolatos jam priekaištauja, kyla buitiniai konfliktai. O vaikas? Kur jis tuo metu lieka? Tuo metu vaiku nebesirūpinama, ankščiau jam teiktas dėmesys pakrypsta kita linkme.

Šeimose, kuriose girtauja abu tėvai, vaiko gyvenimo sąlygos tampa kur kas sudetingesnės, t.y. jis praranda ne tik tėvų dėmesį, bet gali būti įtrauktas ir į girtaujančių artimųjų konfliktą kilus agresijos proveržiams, paprasčiau, vaikas gali patirti smurtą, būti žeminamas ar kaltinamas.

Norėčiau akcentuoti, jog kaltės jausmas (kaip ir daugelis kitų, neigiamų, asmenybės savybių) tarsi įdiegiamas į jauno žmogaus pasąmonę. Toks žmogus paprastai linkęs bet kokioje situacijoje dėl visko kaltinti save, taip yra dėl nepakankamai išsivysčiusio pilnavertiškumo jausmo, kurio esminis trugdis pirmaisiais gyvenimo metais buvo tėvai.

Ne retai vaikas, patiriantis fizinį ar psichologinį smurtą šeimoje, linkęs savo menkavertiškumo jausmą nukreipti (kaip ir ankščiau minėjau) žemindamas kitus. Jo tolimesnis elgesys pasireiškia impulsyviai ar net agresyviai, tokiu atveju vaikui kyla sunkumų siekiant susidoroti su asmeninėmis problemomis, esant nepalankioms sąlygoms, jis imasi skubotų sprendimų ar neapgalvotų veiksmų, menkai įvertindamas galimas pasekmes. Tačiau kaip toks vaikas turi gebėti į viską žiūrėti ramiai? Kaip jam tai padaryti jei jis niekada ankščiau neturėjo galimybės dalyvauti normalios šeimos gyvenime?

Nesvarbu ar vaikas iš asocialios ar iš normalios aplinkos, visas vertybines nuostatas jis perima iš savo šeimos. Džiugu, jog valstybėje egzistuoja įvairių organizacijų siekiančių asocialius vaikus nukreipti tinkama linkme pvz. organizacijos dirbančios būtent su rizikos grupių vaikais „Galbėkit vaikus“, kurios tikslas yra priversti vyriausybę teikti paslaugas, atkreipti suaugusiųjų dėmesį į vaikų problemas. Taip pat ypatingai svarbi ir socialinių darbuotojų, socialinių pedagogų, pedagogų bei psichologų pagalba, kuri gali būti teikiama švietimo įstaigose, kuriose taip pat siekiama išugdyti ne tik atsakingus, bet ir pilnaverčius visuomenės pliečius.

Dirbant su rizikos grupių vaikais, negalima jų smerkti, visiškai jais pasitikėti (nes ne visada vaikai sako tiesą, dar dėl menko pasitikėjimo kitu asmeniu) tačiau negalima to nepasitikėjimo jais ir parodyti, svarbu akcentuoti vaiko galimybes, pabrėžti gerąsias savybes, stenktis pakelti jo vertę, kuri gali sėkminga linkme įtakoti bendravimą su bendraamžiais, veliau su kolegomis, draugais ar priešingos lyties atstovais.

Kaip teigia garsus Vienos gydytojas ir psichiatras  S. Freudas, savo psichoanalitinėje teorijoje, apibūdindamas Edipo kompleksą, berniukai dar patys nesuvogdami jaučia konkurenciją savo tėvui, o mergaitės motinai, abiejų lyčių vaikai stengiasi tapatintis su priešingos lyties tėvu, perimdami jo vertybes.

Taigi, jei tėvų elgesys yra asocialus, vaikas jį užfiksuoja kaip teikiamo pavyzdžio elementą, kuris visuomet išlieka jo pasąmonėje ir net to nesuvokiant gali pasireikšti vėlesniame asmeniniame gyvenime, pvz. būdamas suaugęs žmogus gali užfiksuotas (tėvų) neigiamas savybes realizuoti savo gyvenime (pvz. vartoti alkoholį) arba nesąmoningai pasirinkti priešingos lyties partnerį propaguojantį šias ydas. Taigi, kad ir kokias problemas slėptų asocialių vaikų elgesys, visos pirminės tokio elgesio išraiškos atsispindi šeimos vertybinėje skalėje.

Apibendrindama, norėčiau pasakyti, kad probleminės šeimos, kuria probleminę visuomenę, griauna tautos mentalitetą, ardo valstybės pamatus, todėl kiekvienas iš mūsų galime rinktis ar atstumsime, ar būsime lyg „ramstis“ padedadnt asocialiam vaikui integruotis į normalų, visavertį gyvenimą visuomenėje, gi nei vienas iš jų nepasirenka kokioje šeimoje turės užaugti, tad kodėl mes turėtume juos izoliuoti, laikyti kitokiais? Dėl jų amoralių vertybių? Amoralaus elgesio smerkimas yra viena, bet vaiko kaip asmenybės netoleravimas – visai kas kita.

Manau, kad kiekvienas žmogus privalo turėti lygias teises į švietimą, socialinių paslaugų, pagalbos teikimą ir visuomeninį priėmimą. Asocialioje šeimoje gyvenantis vaikas yra bejėgis, visiškai priklausomas nuo aplinkos, kurioje auga, jau nuo gimimo svarbiausi jo poreikiai yra dėmesys, švelnumas bei meilė. Viso to negavęs jis gali atrodyti piktas ir labai stiprus žemindamas ar smurtaudamas prieš kitus. Su juo susidūrę atminkite, kad širdyje tai vis dar tas pats vaikas, kuriam reikia to paties dėmesio, švelnumo ir meilės.

Parengė:
Gintarė Mickevičiūtė


Share Button

You may also like...

3 komentarai

  1. ggg parašė:

    Dar viena stereotipine nesamone,bandant suversti kalte tevams,neatsizvelgiant i kitas svarbias aplinkybes.Tai kaip tuomet aiskinti bloga elgesi vaiku is geru seimu?straipsnio autorei dar mokytis ir mokytis!

  2. Virginija parašė:

    Pritariu, kad labai reikia dar daug mokytis. Taip pat ir rašybos bei skyrybos klaidas išsitaisyti…

  3. ejms parašė:

    „…gi nei vienas iš jų nepasirenka kokioje šeimoje turės užaugti, tad kodėl mes turėtume juos izoliuoti, laikyti kitokiais? Dėl jų amoralių vertybių?“ –
    Nereikia ieškoti kaltų, neduos naudos, ir nerasi, nes nėra laisvos valios. Reikia tik bandyti pakeisti vaiką.
    „Amoralaus elgesio smerkimas yra viena, bet vaiko kaip asmenybės netoleravimas – visai kas kita.“ –
    Tai vienas ir tas pats. Nesuprantu kaip galima smerkti amoralų elgesį tuo pačiu toleruojant amoralią asmenybę. Ir nekalbėkit daug apie toleravimą iš vis – visa psichologų profesija yra apie individo perprogravimą visuomenės, ir nebūtinai individo, labui.
    Bet šiaip geras ir informatyvus straipsnis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.