vilkinimas

Atidėliojimas – sunkulys, kurį kiekvienas nešiojamės savo kasdienybėje. Taip, kiekvienas, nors kartais atrodo, kad didesnio vilkintojo nei aš šita žemė dar nematė. Kodėl drąsiai teigiu, kad tai bendražmogiška problema?

Paklauskite savęs, ar šiuo metu yra dalykas, kurį žinote, kad turėtumėte daryti, o gal jau turėjote būti seniai padaręs, bet iš tiesų nė nepradėjote? Spėju, kad prieš akis iškyla nemažai su studijomis ar darbais susijusių įsipareigojimų. Išties neretai esame linkę pastaruosius ignoruoti dėl jiems priklijuotos etiketės „nuobodu“, „beprasmiška“, „sunku“, o gal „oj, tai čia labai paprasta, vienu prisėdimu padarysiu vėliau“. Tačiau panašiai elgiamės ir su sau duotais pažadais kitose gyvenimo srityse: atidėliojami vizitai pas gydytoją, neįvykdyti pažadai nuo pavasario pradėti sportuoti, neįvykę susitikimai ir pokalbiai su artimais žmonėmis. Kaip atsitinka, kad žinodami visų šių dalykų svarbą nuolatos sau trukdome pastaruosius įgyvendinti, taip į kasdienybės kuprines, rankines ir darbinius portfelius prisikraudami kartėlio, nusivylimo savimi ir gėdos?

Nesileidžiant į smulkmenišką neurobiologinę analizę, galima paminėti, jog priežastys glūdi mūsų smegenyse, kurios itin jautrios dabarties malonumams ir žymiai mažiau linkusios domėtis tuo, kas gero ar blogo gali nutikti ateityje. Ką šis žinojimas duoda? Jis leidžia suprasti, kad įvairiausi mintyse skambantys pasiūlymai („tik kelias minutes pasiklausysiu muzikos“, „tikrai turiu apsitvarkyti namus“ ir kt.), kurie iškyla nusprendus imtis kažko svarbaus, nebūtinai iš ties išmintingiausios alternatyvos ir greičiausiai tėra lengviausiai prieinamos pagundos. Savaime suprantama? Bet ar tikrai? Vienas didžiausiu sunkumų atidėliojantiems žmonėms – būti sąmoningais: aiškiai suvokti motyvus, kurių pagrindu apsisprendžia imtis veiklos. Dažniausiai jau padarius sprendimą ir imantis kažko kito nei buvo planuota, tam randamas racionalus paaiškinimas („juk man svarbu ir pailsėti savaitgalį, ne tik save varginti sporto salėje“, „šiam pokalbiui reikia išlaukti tinkamos draugo nuotaikos, tikrai negalėjau šiandien pasisakyti“ ir kt.). Kurį laiką šie paaiškinimai skamba kaip labai tikri. Tik būdami pakankamai atviri su savimi galime pasitikslinti – ar tikrai negaliu imtis to, kas svarbu, o gal visgi nenoriu?

Atviras ir tiesus atsakymas į šį klausimą – pirmas žingsnis pričiumpant atidėliojimą ir pažvelgiant jam į akis. O jau tada galime pamatyti, kas iš ties tuos sunkulius mums kasdien krauna (baimė, nepasitikėjimas savimi, siekiamo rezultato nuvertinimas?) ir ieškoti galimybių kaip galėtume su tuo tvarkytis.

Ingrida Kiškienė | Psichologinė grupė Vilniuje
Foto: Tricky Tanya

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!